nuotrupos.lt

Sena kaip pasaulis, bet tikra tiesa – be vandens mūsų planetoje nebūtų gyvybės. Be maisto žmogus gali išgyventi iki dviejų mėnesių, be vandens – vos kelias paras. Vanduo sudaro apie du trečdalius visų gyvosios gamtos organizmų, o žmogaus kūno masės – 70%. Skirtingose žmogaus  kūno dalyse vandens kiekis nevienodas: širdyje ir smegenyse jo yra apie 80%, kraujuje – 79%, limfose – net 96%. Žmogus miršta netekęs 12 ir daugiau procentų vandens. Nuo vandens priklauso organizmo vystymasis, augimas, fiziologiniai procesai. Suaugusiam žmogui per parą reikia 35 – 45 g vandens skaičiuojant kiekvienam jo kūno masės kilogramui.

Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje. Jo kokybę lemia daugybė gamtinių ir antropogeninių veiksnių. Jų poveikis labai skirtingas laike ir erdvėje – vieni veiksniai svarbesni sekliems gruntinio vandens horizontams, kiti – giliau slūgstantiems vandens baseinams, kurių vanduo dažniausiai ir naudojamas centralizuoto vandens tiekimo sistemose. Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir pleistoceno nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų faktorių vyravo formuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė minėtose nuogulose labai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio vandens išteklių formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų skverbimosi iš pavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo ir lėtos neprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandens lygio, kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų.

Marijampolės apskritis, kurią sudaro Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių rajonai, yra Vidurio Lietuvos žemumoje. Didelių upių nėra, tik Šešupė, kurios svarbiausi dešinieji intakai yra Dovinė, Višakis, Nova, Siesartis bei Jotija ir kairysis Rausvė. Todėl ir paviršinio vandens resursai čia nedideli. Vandens resursų problemą komplikuoja ir tai, kad Šešupės vanduo užterštas organinėmis medžiagomis, sunkiaisiais metalais, naftos produktais, detergentais, įvairiais mikroorganizmais. Todėl jos vandens negalime naudoti buityje, nekalbant jau apie miestų ir gyvenviečių aprūpinimą geriamu vandeniu. Tam netinka ir jos intakų vanduo – jis taip pat užterštas.

Vienok Marijampolės apskritis – tai derlingų žemių ir pakankamai išvystytos pramonės kraštas. Gyventojų tankis čia 30 – 50 žmonių/km2.Tik miestams artimiausioje ateityje reikės virš 50 tūkst. m3/para.Vandens gavybai Marijampolės apskrityje eksploatuojami 5 išžvalgyti ir 3 neišžvalgyti požeminio vandens telkiniai, iš kurių vanduo tiekiamas didiesiems apskrities miestams. Kaimo gyvenviečių, pramonės įmonių stambių ūkių bei fermų aprūpinimui vandeniu apskrityje išgręžta virš 1000 gręžtinių šulinių. Kur ir kiek jų yra geros techninės būklės bei dar eksploatuojamų, tikslių žinių nėra. Tačiau tokios žinios būtinos, nes techniškai netvarkingi gręžtiniai šuliniai – tai požeminio vandens taršos židiniai. Ne visų gręžtinių šulinių vandens, imamo iš gilesnių žemės sluoksnių, kai kurie reglamentuojami komponentai atitinka standarto reikalavimus. Geriausias pavyzdys – geležis, kurios požeminiame vandenyje visuomet yra daugiau nei leistina. Nors jo padidintas kiekis nekenkia sveikatai, tačiau tai sudaro daug nepatogumų tokį vandenį vartojant: ruduoja santechniniai įrenginiai, tepasi plaunami skalbiniai, iškrenta nuosėdos induose. Reikia ieškoti būdų, kaip jis visiškai atitiktų geriamo vandens standarto reikalavimus.

Apskrityje yra apie 13,9 tūkst. šachtinių (kastinų) šulinių, iš kurių vandenį gėrimui, gyvuliams girdyti bei buityje vartoja apie 94 tūkst. vienkiemių, gyvenviečių ir miestų pakraščių gyventojų. Skirtingai nuo gręžtinių, šachtiniai šuliniai negilūs, jų gruntinis vanduo neapsaugotas nuo paviršinio teršimo. Gruntinio vandens apsaugos požiūriu Marijampolės apskrityje yra itin nepalankios hidrogeologinės sąlygos. Beveik visą jos teritoriją dengia molingos nuogulos: prieledyninių ežerų molis, priemolis ar priesmėlis, tirpstant ledynui susidaręs moreninis priemolis su smėlio lęšiais – vadinamoji dugninė morena. Tokiuose nuogulose vanduo susikaupia viršutinėje smėlingesnėje ir plyšiuotesnėje nuogulų dalyje ir į jį iš paviršiaus labai greitai patenka įvairios teršiančios medžiagos bei mikroorganizmai. Vanduo molinguose dariniuose srūva labai lėtai, užterštas gruntinis vanduo yra prastas. Ypač jame daug azotinių junginių – amonio, nitritų ir nitratų, kurių didelis kiekis pavojingas žmonių sveikatai, o mažiesiems vaikams tokio vandens iš viso nereikėtų gerti – galimi mirties atvejai.

Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniai geografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taip pat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius – išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršos šaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinės taršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių. Didelius plotus Marijampolės apskrityje užima dirbama žemė., kultūrinės bei paprastos pievos ir ganyklos. Čia tarša ne koncentruota, o atvirkščiai – išsklaidyta. Be to, ji pasireiškia sezonais. Todėl ir antropogeninis poveikis čia mažesnis. Vienok, dirbamos žemės plotai, bent anksčiau, buvo pakankamai intensyviai tręšiami, ne visuomet racionaliai buvo naudojami nuodingi chemikalai pasėlių apsaugai nuo kenkėjų, – antropogeninė veikla dar gali būti jaučiama ir dabar. Miškuose antropogeninė tarša mažiausia. Jeigu žmogaus ūkinę veiklą sutvarkytumėme taip, kad įvairios atliekos nepatektų į orą, dirvą ir paviršinius vandenis, tai joks pavojus negrėstų požeminiam vandeniui. Tačiau kaip tik to žmonija padaryti negali: trūksta apsaugos priemonių, o ir tos, kurios yra, kai kurioms valstybėms, ūkiams, asmenims yra per brangios. Taigi antropogenizacijos procesas planetoje labai įvairus ir sunkiai reguliuojamas tiek atskirose valstybėse, tiek visame pasaulyje.