nuotrupos.lt

Viduramžių vadovų monetarinė politika.  Įvairių pinigų pavidalų suskirstymo sudarytos rūšys vadinasi pinigų sistemos. Kai pinigai rūšiuojami pagal medžiagą, galima nustatyti galvijų, kalių, metalų ir kt. Pinigų sistemas. Kai metaliniai pinigai skirstomi pagal metalo rūšį, bus geležies, vario, sidabro, aukso pinigų sistemos. Romos imperijos griuvėsiuose prasideda Vakarų Europos didelės pinigų anarchijos laikai. Įvairios germaniškos ir gališkos gentys romėnų pavyzdžiu ima kalti savo pinigus. Tačiau šios monetų sistemos, lyginant su Romos, buvo dar netobulos, neturėjo sistemos.

Pirmoji germanų gentis švabai pirmieji ėmė kalti sidabrines monetas apie Va. Vidurį. Vėliau sotgotai ir vestgotai ėmė mėgdžioti Romos monetas, žymėjo jas įvairiais atvaizdais. Frankai taip pat kalė romėniško tipo monetas.

Pirmasis, kuris bandė kurti vieningą visos Vakarų Europos pinigų sistemą buvo Pipinas (714 ar 715-768) (1 sidabro svaras – 22 šilingai; 1 šilingas – 12 denarų). Pipino reforma keičia sūnus Karlos Didysis, pakeldamas Denaro vertę. Jo reforma (1 sidabro svaras – 20 šilingų, 1 šilingas – 12 denarų) ilgiems amžiams nustatė Vakarų Europos piniginių sistemų pagrindus, kuriais gyveno iki pat Didžiosios revoliucijos prancūzai, o panašia sistema dar ir dabar naudojasi anglai. Stambūs Karolio denarai tapo tarptautiniu pinigu. Jis ne tik sureformavo pinigų sistemą, bet ir perėmė teisę juos kalti, tačiau vėliu jo įpėdiniai neatlaikė monopolinių pinigų gamybos teisių.

Anglosaksai pradėjo kalti savo pinigų monetas VIa. Savo pinigų sistemą jie bandė tvarkyti Romos pavyzdžiais. XIIa. pabaigoje buvo įgyvendinta sidabrinė sterlingo moneta, 240 pennies sudaro svarą, iš čia kilo svaras sterlingų. Sterlingo tipo monetas vėliau kaldino olandai, skandinavai, Hanzos miestai, portugalai.

Vokiečiai ir vėlesniais viduramžių laikais kaldino Karolio Didžiojo monetinės reformos pagrindais, tačiau atsirado daug monetų kalėjų, kurie ardė bet kurią vieningą politiką, “blogino pinigus, jie nuolat buvo keičiami, monetos galiausiai virto plonutėmis prasto metalo skardelėmis (brakteatomis). Pasaulyje ir net kiekvienos šalies viduje atsirado daugybė įvairaus tipo ir vertės monetų, taigi sudarant sutartis reikėjo nurodyti ir monetų kalimo vietą bei metus. Monetinė viduramžių anarchija neleidžia sutraukti pinigines tų laikų reformas į aiškias pinigų sistemas ir nustatyti viduramžių pinigų valiutą kaip vieną visumą konkrečių, krašto įstatymais sankcionuotų pinigų. Viduramžiai nežino nei grynai aukso, nei sidabro.

Viduramžių pinigų istorija yra artimai susieta su miestų daromais pinigų refromų žygiais.

XIII ir XIVa miestai pradėjo žymėti monetas savo antspaudais mokėjimams skirtus sidabro gabalus. Antspaudai parodydavo ir sidabro grynumą. Be sidabro gabalų dar imta vartoti vekseliai arba akceptai (XIIa.) – monetų pakaitalai. Prasidėjusi pinigų reforma ėjo 3 kryptimis: 1) atkurti nupuolusių pinigų vertę; 2) skurti prekybos monetas, kurios tiktų stambiems mokėjimams; 3) pašalinti bendru visų kraštų susitarimu monetų įvairumą. Miestai derėjosi su valdovais ir perpirkinėjo iš valdovų teisę kalti pinigus. Atsiradus dideliems sandėriams atsirado ir didesnės vertės monetos poreikis. Taip XIIIa. atsirado aukso monetos. Taip atsirado florinai, kilęs iš Florencijos, guldenas – Olandijoje ir Vokietijoje, dukatai. Tačiau trūkstant aukso kai kuriose šalyse, ypač  Vokietijoje, vėl atsirado auksinių monetų bloginimas. Vokiečiai, spręsdami šią problemą, pradeda kalti sidabrinius auksinus tuo pačiu talerio pavadinimu.