nuotrupos.lt

1920m. suskaičiavus visų kariavusių valstybių karo išlaidas paaiškėjo, kad Didysis karas kainavo 2250 milijardus litų. Visų valstybių skolos išaugo 88 milijardais litų ir sudarė 110 milijardų skolą. JAV, stodamos į karą, darė pelningą operaciją ir karui pasibaigus pateikė Europai milžiniškas sąskaitas. Amerikos pavyzdžiu Europos valstybės irgi pateikia viena kitai milžiniškas skolų sąskaitas. Didysis karas buvo suakinęs ir laimėjusių ir pralaimėjusių šalių ūkius. Juos atstatyti nebuvo jokios galimybės nei didinant mokesčius, nei naujomis paskolomis dengiant padidėjusias išlaidas. Taigi buvo imtasi lengviausio pinigų gamybos būdo – popierinių pinigų spausdinimo. Toks pinigų gaminimas nebuvo pateisinamas nei naujų prekių gamyba, nei jau pagamintų prekių apyvartos pagreitinimu, todėl tokie pinigai visuomet sukuria pinigų infliaciją. Infliacija iškelia pinigų pasiūlą aukščiau už paklausą, numuša pingų vertę ir išpučia prekių kainas. Kai kurie kraštai taip išvystė popierinių pinigų gamybą, kad pinigų vertė nusmuko tiek, kad jie buvo laikomi vos ne paprastu popieriumi. Pinigai ima marinti kreditą, o taip pat ir patį pingų ūkio organizmą. Ypač Rusijoje ir Vokietijoje žmonės ima grįžti prie natūrinių mainų.

Infliacija taip sukrėtė pasaulio ūkį, kad   net ir paprasti žmonės ėmė nagrinėti iš kur kyla infliacijos priežastys, kokie jos padariniai ūkiui, kokiomis priemonėmis galima ją pašalinti ir kaip atstatyti normalią pinigų santvarką.

Anot autoriaus, pokarinės infliacijos priežastys buvo šios:
Karą pralaimėjusioms valstybėms reikėjo stambių lėšų savo kariuomenės demobilizacijai ir nugalėtojų okupacinei kariuomenei išlaikyti;
Pralaimėjusių šalių pinigų vertė nukrito ir dėl to reikėjo leisti vis naują, didesnę pinigų sumą;
Dažnai pinigų vertė krisdavo ir dėl grynai psichologinių veiksnių. Žmonės, matydami kylančias kainas ėmė nepasitikėti savo pinigais ir stengėsi jų atsikratyti;
Buvo sutrukdytas normalus pralaimėjusių kraštų ūkinis darbas dėl revoliucinių sukrėtimų, kurie ardo pinigų sistemą ir gimdo infliaciją;
Nugalėtų kraštų valdžia buvo žmonės, kurių politinė ir ekonominė ideologija buvo aiški turtų paskirstymo bei vartojimo klausimais, tačiau labai mažai išplėtota turtų gamybos reikalais.

Nugalėtojai taip pat išgyveno pokarinės infliacijos sunkumus.

Prancūzija, Belgija turėjo atstatyti nusiaubus kraštus, smarkiai krito Anglijos svaras.

Infliacijos padariniai pasireiškia visose ekonominio gyvenimo šakose: gamyboje; kapitalų kūryboje; gaminių bei pelno paskirstyme; vartojime.

Kelius infliacijai spręsti bandyta surasti Genujos konferencijoje 1922m. Tinkamiausia priemonė pasaulio pinigų sanacijai – aukso devizų valiuta . Savo esme tai aukso valiuta, jos piniginis vienetas susietas su tam tikru aukso kiekiu. Svarbiausia – panaikinti infliaciją, jos likvidavimas vadinamas defliacija ir gali būti vykdomas 3 būdais:
1)    revalvacija – atstato senąjį piniginio vieneto paritetą (po karo šį būdą pasirinko anglai, šveicarai, švedai, olandai, norvegai);
2)    devalvacija – kai įstatymo keliu piniginio vieneto nominalinis paritetas numušamas iki prekyvietės kurso. Pinginis vienetas pasilieka seno pavadinimo, bet naujos vertės(suomiai, belgai, italai, prancūzai);
3)    demonetizacija – visai pašalinami senieji beverčiai pinigai (tokį defliacijos būdą pasirinko Vokiečiai, austrai, slovakai, čekai, vengrai, lenkai, rusai, estai, latviai, lietuviai).