Kategorijos

Konservatizmo ir liberalizmo ideologijų gimimas

Ideologija yra, kaip rašė Robertas Nisbet’as, – “pakankamai darni moralinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių idėjų visuma, tvirtai ir akivaizdžiai susijusi su politika bei politine galia /…/. Priešingai negu laikina nuomonių samplaika, ideologija gyvuoja netrumpą laiko tarpą”

Didelę įtaką ideologijoms susiformuoti turėjo Didžioji Prancūzų revoliucija. Anglas Edmundas Burke (liet. Bekas arba Berkas) ir jo 1790 m. išleista knyga “Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje” tapo konservatoriams tuo, kuo vėliau socialistams – K.Marksas ir jo “Kapitalas”. E.Burke bandė išsiaiškinti, kodėl, pakilusi į kovą su tironija, revoliucija pati tapo dar didesne tironija, kada nedidelė grupė žmonių, prisidengusi liaudies vardu, įgijo tokią valdžią, apie kurią absoliutūs monarchai tik svajojo, o revoliucijos skelbtos idėjos apie laisvę, lygybę, brolybę nebuvo įgyvendintos, bet virto organizuotu, tačiau nebekontroliuojamu teroru, kurio simboliu ilgam liko giljotina. E.Burke buvo 1688 m. Anglijos ir 1776 m. JAV revoliucijų šalininkas, gynė airių bei indų teises nuo Britanijos kolonizatorių, tačiau Didžiąją Prancūzų revoliuciją jis pasmerkė. Tarp šių revoliucijų E.Burke įžvelgė esminius skirtumus. Jei Šiaurės Amerikos revoliucijai vadovavo žinomi ir visuomenėje gerbiami žmonės, tai Prancūzijoje – iki revoliucijos negirdėti “literatai”, kuriems norint tapti tikrais literatais, kaip rašė kitas konservatorių ideologas A. de Torqueville’is, “tereikėjo geriau išmanyti rašybą”. E.Burke Prancūzijos revoliuciją laikė kova ne dėl laisvės, o dėl absoliučios valdžios, kurios siekė neturintys “indėlio visuomenėje” veikėjai, pavirtę visuomenės priešais. Amerikos revoliucionieriai siekė konkretiems žmonėms laisvės gyventi pagal savo papročius ir tradicijas, kurias bandė paminti britai. Prancūzų revoliucionieriai, prisiskaitę švietimo amžiaus filosofų, tikėjo žmogaus proto visagalybe ir siekė sukurti tobulą “geometrijos” dėsniais pagrįstą santvarką. Žmogus jiems buvo abstrakti sąvoka, turinti prisiderinti prie jų kuriamos laimingo ir tobulo gyvenimo schemos. Revoliucinis Visuomenės saugumo komitetas skelbė: “Reikia visiškai performuoti liaudį, kurią norima padaryti laisvą, – sugriauti prietarus, pakeisti jos įpročius, apriboti poreikius, išrauti ydas, išgryninti troškimus”.

liberalai demokrataiTodėl E.Burke rašė, kad jakobinai su prancūzais elgėsi kaip “įsiveržusi priešo kariuomenė” ar Britanijos Ost-Indijos bendrovė su čiabuviais. Jakobinai siekė racionalizuoti visą šalies gyvenimą ne tik nuo monetų, svorio vienetų ir matų, bet iki švietimo, nuosavybės, valdžios, šeimos, religijos. Jie nesitenkino atėmę iš aristokratų nuosavybę. Bet kokia bendra nuosavybė, ar tai būtų gildijų, bažnyčios, vienuolynų, šeimos ir kita, buvo naikinama, ją suvalstybinant ar individualizuojant.

E Burke’as įrodinėjo, kad Prancūzijos revoliucija, įvedusi madą politinius sprendimus pasverti individualiu žmogaus protu, paniekinusi per šimtmečius susiformavusios tradicijos išmintį, pasirinko drastišką ir bereikalingų aukų pareikalavusį kelią reformuoti visuomenę. Persekiodama kai kurias pasirinktas visuomenes klases, kaip aristokratija ar dvasininkija, ji buvo taip pat toli nuo savo skelbiamų laisvės ir lygybės principų kaip ir trečiąjį luomą engęs senasis režimas. Ištvirkinusi visuomenę, pripratinusi prie žiaurumų, sugriovusi visus autoritetus, lojalumo bei pagarbos jausmus, Revoliucija E. Burke’ui reiškė ne individualaus proto triumfą ir naujos visuomenės sukūrimą, bet apgailėtiną nusigręžimą nuo laipsniškų, kolektyvinės tradicijos išminties pasveriamų ir apdairiai išbandomų pažangių visuomenės permainų kelio.

A. Tocqueville’is pripažino, kad Revoliucija buvo Senojo režimo produktas, neišvengiamas jame brendusių procesų padarinys. Kaip ir demokratija ji, jo nuomone, buvo daugiau Europos istorijos tradicijos dalis. Tačiau A. Tocqueville’is būgštavo, kad Revoliucijos metu nugalėjęs lygybės siekis, susivienijęs su kitu naujos prancūzų visuomenės principu – valstybės centralizacija, neužgniaužtų aristokratiškai kultūrai esminio individo laisvės principo, būtino žmogiškam ir kūrybingam visuomenės vystymuisi. Tad A. Tocqueville’is laisvę ir lygybę laikė ne tik vienas kitą papildančiais ir garantuojančiais, bet ir tam tikru mąstu priešiškais elementais. Kaip tokį Tocqueville’iui iki galo nepatrauklų, pilnai demokratijos principą įgyvendinusios, tačiau į individo laisvę ir kūrybą varžančios daugumos tironiją linkusios visuomenės pavyzdį jis analizuoja Amerikos visuomenę.

Leave a Reply

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>