Kategorijos

Liberalizmas ir konservatizmas

Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Svarbiausias liberalizmo principas yra žmogaus laisvė, kaip būtina kitų jo teisių  realizavimo prielaida. Liberalų požiūriu – laisvė yra aukščiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga – nesikėsinti į kitų žmonių laisvę, arba, kaip sakė Imanuelis Kantas, „ mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė“. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės. Jų realizavimo sąlygos yra lygiateisiškumas, vienodos galimybės, teisinė valstybė, tolerantiškumas ir mažumų teisių garantijos.

Konservatorių nuomone visuomenė yra dvasinė realybė ir kartu labai trapi struktūra. todėl norint užtikrinti jos stabilumą saugiau vadovauti praėjusių kartų išmintimi, o ne spręsti kiekvieną klausimą savo nuomone ir protu, arba pagal abstrakčias teorijas, schemas ar kažkokius fundamentalius principus. Jų nuomone istorinė patirti parodė, kokios pavojingos gali būti revoliucijos ir įvairūs socialiniai eksperimentai, neribota laisvė, kurios pasekmės dažnai yra chaosas ir anarchija. Konservatoriai buvo įsitikinę, kad bet kokie visuomenės santvarkos pertvarkymo projektai yra pavojingi, nes naujovių pasekmes sunku numatyti, tuo tarpu, kai egzistuojančios institucijos, normos ir vertybės yra laiko patikrintos ir įrodė savo naudingumą. Tai, kas realiau egzistuoja yra geriau negu fantazijos ir utopijos; to kas patogu ir funkcionalu nevertėtų atmesti tobulybės vardan. Realizmo tęsinys yra pragmatizmas, teigiamas požiūris į kompromisą: geriau nuolaida oponentui nei pragaištingas konfliktas, juolab revoliucija. Konservatoriai anaiptol neatmetė revoliucijos, palaipsnio vystymosi koncepcijos, pabrėždami , tik, kad iš praeities būtinai reikia išsaugoti viską, kas yra  naudinga ir vertinga: Tautinius papročius, tradicijas, religiją, „tautos dvasią“.

Atstovavimas visuomenės sluoksniams.

Kaip ideologija, liberalizmas susiformavo griūvant feodalizmo santvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių ideologija. Visi liberalizmo principai tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su sutartinių santykių tarp žmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausiai tam, kad būtų apgintos žmogaus laisvės. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena neįmanoma be kito.

ideologijaKonservatorių nuomone, žmogus savo esme yra nuodėmingas sutvėrimas, o jo protas – ribotas. Todėl jie atmetė švietimo epochos ir Prancūzijos revoliucijos idėjas, tapusią madinga visuomenės sandaros koncepciją, kurios logiškas tęsinys buvo individo laisvė. Konservatorių nuomone, visuomenė savo prigimtimi yra linkusi į autoritarinį valdymą, ir todėl individas turi paklusti visuomenei. Tačiau toliau ši idėja buvo vystoma anaiptol ne kolektyvizmo linkme, nes žmonės iš prigimties nesą ir negalį būti lygūs, todėl visuomenei turi vadovauti elitai, kitaip tariant aristokratija. Kai  kurios konservatizmo nuostatos darė iš patrauklumo ne tik aristokratijai, bet ir platesniems sluoksniams – valstiečiams, vidutinėms miestiečių klasėms. Tautinių tradicijų kultas kaip konservatizmo bruožas ypač  būdingas tautiniams sąjūdžiams, kurie savo esme yra protesto judėjimai prieš svetimos  kultūros spaudimą.

Ekonominis ideologijų aspektas.

Ekonominės liberalizmo doktrinos postulatai yra teisė į nuosavybę, laisva rinka, ekonominės veiklos nepriklausomybė nuo valstybės. Klasikinio liberalizmo požiūriu valstybė turi tik atitikti“ naktinio sargo“ vaidmenį – apsaugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji vertinama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikišimo į žmogaus gyvenimą garantija.

Industrinių pilietinių visuomenių formavimosi metu XIX a. antroje pusėje ir ypač XX a.,konservatizmas labai pasikeitė ir net atsisakė kai kurių savo svarbiausių postulatų: pripažino laisvos rinkos santykius, konstitucionalizmą, atstovaujamojo valdymo principus, parlamentarizmą, ideologinį pliuralizmą, technokratizmą, gerovės valstybės koncepciją. Lankstumas, pragmatizmas ir sugebėjimas adaptuotis sudarė svarbias konservatizmo augimo prielaidas ir aštuntame bei devintame XXa dešimtmečiuose.

Neoideologijos ir paradoksalus supanašėjimas.

XIXa., pabaigoje  industrinėse šalyse tapo aišku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistinių santykių ir laisvos rinkos vystymasis neužtikrina liberalių vertybių įsigalėjimo, interesų harmonijos ir teisingumo didžiajai gyventojų daugumai.Labai padidėjus socialinei diferenciacijai, liberalizmas iš esmės gynė tik privilegijuotų, turtingųjų interesus. Todėl nemažos dalies filosofų, politologų ir politinių veikėjų pastangomis įvyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu.

Jam buvo būdinga:
siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;
valstybinės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripažinimas;
socialinio teisingumo idėja, perimta iš marksizmo ir socialdemokratijos;
valstybės funkcijų išplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo.
Naujasis liberalizmas faktiškai atsisakė  laissez faire ideologijos ir valstybės kaip „ naktinio sargo „ koncepcijos.

Neokonservatoriai yra konceptualiniai skeptikai, jie neieško fundamentalių  principų, todėl kai kurių politologų nuomone jie apskritai neturi jokios ideologijos. Tačiau paradoksaliausia tai, kad būtent jie tapo permainų iniciatoriais tuo momentu, kada kuriantis  poindustrinei visuomenei, prasidėjus energetinei krizei ( kai 1973m. arabų šalys kelis kart pakėlė naftos kainą) ir pablogėjus ekologinei situacijai, išsivysčiusiose šalyse labiausiai prireikė skubių reformų. Iškėlę „ konservatyvaus atsinaujinimo“ šūkį ir įvykdę reformas įvairiose srityse, konservatoriai įrodė, kad reikalui esant jie gali būti radikalesniais reformatoriais, negu partijos, besiskelbenčios reformistinėmis.

Tačiau pažvelgus į klasikinį liberalizmą, galime susidaryti visai kitą vaizdą apie individo ir valstybės santykį. Kalbant apie liberalizmo ideologiją, kurios pagrindinė vertybė yra individo laisvė (lot. liberatas), pirmiausia reikėtų suderinti sąvokas. Nedaug tėra terminų, kurie turėtų tiek daug reikšmių kaip liberalizmas. Pirmiausia, kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms ir situacijoms, geranoriškai supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei pažiūras, jis vadinamas liberalu, dera pabrėžti polinkį  į kompromisą ir diskusiją siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria. Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai yra liberalas. Apžvelgiant liberalizmo ideologiją, verta atkreipti dėmesį į pagrindines perskyras. Konservatyviojo liberalizmo ideologija yra naujausia šiuolaikinės dešiniųjų politinės ideologijos  srovė. Pagrindiniai neliberalų teiginiai, laisvės ir nuosavybės klausimu, aiškiai atspindi dešiniųjų principus. Socialinis liberalizmas, siūlantis gausias ir plačias reformas, skelbia radikalias reformistines pažiūras. Kai siūlomos plačios reformos, liberalizmo pakraipa skiriama XX a. centristinių ideologijų būriui, principiniai konfliktai tiek su dešiniosiomis, tiek su kairiosiomis jėgomis. Kur kas sudėtingesni liberalų ginčai su krikščioniškomis socialinėmis organizacijomis. Daugeliui liberalų abejojant Dievo būvimu, individo laisvę laikant didžiausiu gėriu, jau XIX a. tarp šių ideologijų kilo principinė konfrontacija.

Liberalizmo istorijos fone stebėdami idėjinę trijų pagrindinių jo srovių reidą mūsų laikais, turime kai ką apibendrinti. Visų pirma, kuriantis liberalizmo ideologijai, jos šūkiai buvo politinio savarankiškumo siekiančios buržuazijos manifestas. Iki šiol, kai tik reikia pagrįsti ir apginti individo laisvę ir privačios nuosavybės idėją, liberalizmo tezės visada pasirodo vertingos ir reikalingos. Sugebėjimas kūrybiškai evoliucionuoti kiekvienoje raidos fazėje susijęs ir trečias bruožas: jo pajėgumas veikti kitas ideologijas. Klasikinis ir šiuolaikinis liberalizmas yra išlaikę savas tradicijas, lygiai taip pat kaip ir konservatizmas, analizuojant šį darbą pamaniau, kas butų, jei susijungtų šios dvi partijos, ar ji sugebėtų tapti tokia pat koalicija kaip ir dabartinė esanti Lietuvoje? Į šį klausimą manau būtų galima atsakyti jei taip ir atsitiktų. Todėl be filosofinių išvedžiojimų noriu pabaigti šį darbą išvadomis.

Leave a Reply

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>