Visata ir mokslas

Pažvelgus į dangų giedrą naktį galima suskaičiuoti apie 4000 žvaigždžių. Akylesnis stebėtojas gali pamatyti kiek daugiau, ne toks akylas – kiek mažiau žvaigždžių. Daug tai ar mažai? Ar tai – jau visa Visata? Jei ne, tai kokią jos dalį taip žiūrėdami matome? Nesunku patikrinti, kad apsiginklavę paprasčiausiu binokliu tuščioje plikai akiai vietoje galima pastebėti naujų žvaigždžių, o pro kad ir nedidelį teleskopą – vėl ir vėl naujų. Paaiškėja, kad balzgana Paukščių Tako juosta, lengvai pastebima danguje, yra vėlgi ne kas kita, kaip daugybė žvaigždžių. Žvaigždės yra pačios įvairiausios, skiriasi jų ryškumas bei spalva, tačiau palyginus su Saule, matoma dieną, jos yra niekingai smulkios ir neišvaizdžios, todėl daug tūkstantmečių niekas net nedrįso pagalvoti, kad jos turi ką nors bendro. Tas atsispindi netgi seniausiuose judėjų mituose, kai dievas antrąją dieną vargo kurdamas Saulę, o po to žaismingai per ketvirtą dieną sukūrė iš karto visas žvaigždes.

Ir iš tiesų, šis vaizdas, matomas plika akimi, yra niekingai maža Visatos, apie kurią tiek daug kalbame, dalis. Daug tūkstančių metų žmonės nieko daugiau ir negalėdavo danguje pamatyti, bet giliausiai mastantiems netgi tų įspūdžių pakakdavo suvokti jos didingumą ir galią. Žvaigždės visada buvo matomos, tačiau jos buvo suvokiamos tik kaip fonas, o ne lygiavertis Saulės sistemai tyrimo objektas, todėl apie 20 amžių Visata iš viso buvo tapatinama tik su Saulės sistema.

Šiandien patikimai žinoma, kad Visata atrodo kaip begalinė visuma žvaigždžių telkinių – galaktikų, tolstančių viena nuo kitos tokiais greičiais, kad maždaug kas 10 milijardų metų visi atstumai padvigubėja. Patikslintas pastaruoju metu pačios Visatos amžius yra apie 13-14 milijardų metų. Šiandien jau surasti milijonai galaktikų, kiekvienoje kurių yra iki nuo milijonų iki šimtų milijardų žvaigždžių. Dauguma jų turi planetų sistemas, taigi Saulė iš viso niekuo iš kitų žvaigždžių  neišsiskiria.

kosmosasReziumuojant mūsų pirmąjį žvilgsnį į dangų galima pasakyti tik tiek, kad neginkluota akis jame pamato vieną iš šimto milijonų (viso mūsų galaktikoje – Paukščių Take, yra apie keturis šimtus milijardų žvaigždžių, o matome tik keturis tūkstančius jų, taigi šių skaičių santykis ir sudaro šimtą milijonų) artimiausių mums žvaigždžių. Žvaigždžių, esančių kitose galaktikose, pastebėti neįmanoma. Tiesą pasakius, šiaurės pusrutulyje plika akimi galima pamatyti ir vieną nelabai toli esančią didžiulę galaktiką – Andromedos ūką, bet nepatyrusiam stebėtojui ji niekuo nuo paprasčiausios žvaigždutės nesiskiria.

Dar daugiau – viskas, apie ką mes iki šiol kalbėjome esant Visatoje, pradedant nuo mažiausių ir baigiant didžiausiais jos dariniais, nuolatos juda ir evoliucionuoja. Nėra nė vieno sustingusio arba sustabarėjusio, vieną kartą visiems laikams pagaminto, užvesto ir paleisto judėti, arba tuo labiau nuolatos varomo ar raginamo judėti, objekto. Judėjimas yra natūrali šios sistemos būsena. Jeigu pabandytume sustabdyti ir užfiksuoti planetas, žvaigždes ar galaktikas, jas laikyti rimties būsenoje reikėtų neįsivaizduojamų pastangų, o paleistos jos vėl pradėtų judėti kaip judėję. Šio judėjimo “variklis” yra gravitacinė sąveika, veikianti tarp bet kokių kūnų. Dėl šios sąveikos, materijos struktūros ypatybių ir savo prigimties Visata yra dinaminė.

Ir Žemė, ir žmonės, ir visa kita, kas yra šalia mūsų arba egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, bet gali būti suvokta, yra Visatos produktai ir jos sudėtinės dalys. Panašiai kaip kadaise vienas kosmonautas, žvilgtelėjęs iš kiek tolėliau į Žemę kiek kitomis akimis suprato, jog tai yra vienas vientisas kamuoliuko pavidalo organizmas, taip ir pati Visata yra vientisa ir harmoninga. Kai kas dabar jau galvoja, kad ji labiau panaši į augantį, besivystantį gyvą padarą, negu į kokią mechaninę sistemą.

Taigi, Visata yra labai harmoninga ir vientisa sistema, kurioje globalines savybes apsprendžia smulkiausios sudedamosios dalelės ir atvirkščiai.

Mokslas apie Visatą kaip visumą ir apie Metagalaktiką – stebimą Visatos sritį – kaip tos visumos dalį, vadinasi Kosmologija. Pats šis žodis kildinamas iš graikiškų žodžių kosmos – pasaulis, Visata ir logos – žodis, mokymas. Pagal S. Hawking kosmologija yra mokslas, tiriantis Visatą kaip vieningą sistemą. Būtent šis požiūris į kosmologiją ir yra artimiausias šio paskaitų kurso autoriui, ir, norėčiau tikėti, daugumai kurso klausytojų, nors tradiciškai astronomija kaip mokslas, studijuojantis materialiąją aplinką už Žemės atmosferos ribų, yra pasidalinęs į daug šakų, tokių kaip planetų astronomija, Saulės astronomija, žvaigždžių astronomija, galaktinė astronomija ir kitos, kosmologijai palikdamas tik ekstragalaktinę astronomiją. Deja, kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad Visatoje nėra atskirų dalių, visi reiškiniai ir objektai yra tampriausiai susiję, ir minėta klasifikacija labiau pritaikyta tik atskirų siaurų astronomijos sričių klasifikacijai ir dirbančių tose srityse specialistų poreikiams tenkinti.

kosmosas2Kosmologijos mokslo, jei jį traktuosime minėta plačiąja prasme, išvados remiasi fizikos dėsniais ir astronominių stebėjimų duomenimis. Svarbiausias Kosmologijos postulatas yra tas, kad gamtos (fizikos) dėsniai, surasti labai ribotoje Visatos dalyje, kurioje juda Žemė, gali būti ekstrapoliuoti į žymiai didesnę sritį, kurią galima iš Žemės stebėti, ir galų gale – į visą Visatą, kurios, kaip matėme, visos net ir stebėti neįmanoma.

Pagrindinis Visatos tyrimo metodas yra nuolatiniai stebėjimai, sistematiškas žinių apie Visatą kaupimas ir jų kondensavimas patikrinamuose dėsniuose ir teorijose. Toks tyrimo metodas sudaro bet kokių mokslinių tyrimų esmę. Jis atrastas tik prieš keletą šimtų metų, bet jau pats savaime yra didžiulė vertybė. Šiais laikais, kai Interneto dėka pasaulis yra itin susiaurėjęs, apsikeitimas mokslo žiniomis, hipotezių skelbimas ir tikrinimas yra tobulai išvystyti, ir mokslas vystosi iki šiol neįsivaizduotu greičiu. Pasiekus tam tikrą kvalifikaciją, įsijungimas į šį darbą atneša ne tik didelę naudą visuomenei, bet ir unikalius pojūčius bei didžiulį pasitenkinimą kiekvienam šio proceso dalyviui.

Žinomos įvairios kosmologinės teorijos, vystytos įvairiu metu, remiantis tuo ar kitu pažinimo lygiu. Kaip priimta gamtos moksluose, modeliai turi būti patikrinami matomoje Visatos srityje, stebėjimų rezultatai turi patvirtinti teorijos išvadas, ir pati teorija turi nuspėti naujus reiškinius. Šie reikalavimai yra gana griežti, todėl dauguma ankstesnių kosmologinių teorijų neišliko.
Šiuolaikinė Kosmologija yra paremta Alberto Einšteino reliatyvistine traukos teorija, Edvino Hablo tarpgalaktinės astronomijos pasiekimais ir kvantine mechanika, susiformavusiomis pradedant dvidešimtojo amžiaus antruoju dešimtmečiu. Ją galima būtų pavadinti nestacionariosios karštosios Visatos homogeniniu izotropiniu modeliu. Ką reiškia šie žodžiai, išsiaiškinsime vėliau, dabar gi reikia pradėti nuo ko nors paprastesnio.

Pastaruoju metu yra galutinai suvokta, kad Visatos savybės pilnai apsprendžia kiekvienos elementariosios dalelės, atomų branduolių, atomų ir galų gale viso to, iš ko padarytas supantis mus pasaulis, savybes. Jei Visata būtų kitokia, kitokios būtų ir visos šios sistemos. Jų studijos padeda suvokti pačią Visatą. Sudėtingiausias, ko gero, Visatos produktas yra žmogus ir pati žmonių visuomenė, tačiau šiuo atveju ryšys su Visatos savybėmis yra žymiai menkiau suvoktas.

Kuo primityvesnis žmogus arba visuomenė, tuo primityvesnę Visatą jis (ji) gali įsivaizduoti. Studijuojant požiūrių į Visatą evoliuciją, lengvai pastebimas siekimas suabsoliutinti žmogaus vaidmenį šioje struktūroje, tapatinant Visatos centrą su gyvenamu regionu arba bent jau Žeme. Senovės graikai manė, kad dievai gyvena Olimpo kalne; labai sunku buvo atsisakyti plokščios Žemės įvaizdžio, o po to ištisus keturiolika šimtmečių – nuostatos, kad Žemė yra Visatos centras. Kai prieš 500 metų M.Kopernikas įrodė, kad Žemė skrieja apie Saulę, M.Liuteris pareiškė: “Šitas kvailys nori visą astronomijos mokslą apversti aukštyn kojomis. Bet, kaip skelbia Biblija, kaip tik Saulei, o ne Žemei, Jėzus liepė sustoti”. Deja, net keturis amžius po Koperniko atradimo Saulė ir Saulės sistema vis dar buvo laikomos žvaigždžių visatos centru, ir tik trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje pagaliau mes suradome tikrąją savo vietą. Pastaraisiais metais surandama vis daugiau ir daugiau netgi artimų Saulei žvaigždžių, turinčių planetas, taigi didėja tikimybė, kad ir pati gyvybė Žemėje nėra koks nors unikalus reiškinys.

Ar reikia jums žinių apie Visatą? Aišku, sukaupti profesionalias žinias pastudijavus dalyką vieną semestrą, neįmanoma, tačiau pasistengus galima visiškai neblogai ir adekvačiai pradėti suvokti aplinką, išsivaduoti nuo įvairiausių prietarų. Keičiantis visuomenės vertybių sistemai keičiasi ir jos poreikiai. Kiek žinau, išgirtąjį Harvardą galima baigti susirinkus kreditus bet kokiu būdu – kas moka pinigus, tas užsako ir muziką, lavinimuisi tapus preke jos pardavimas yra grynai techninė problema. Neseniai mačiau kiek ilgesnį nei dviejų minučių trukmės mėgėjišką filmą, kuriame po labai trumpo to paties Harvardo diplomų įteikimo iškilmių pristatymo kažkoks negeras žmogus keletai absolventų ir galų gale vienam profesoriui uždavė “klausimėlį”, kodėl, jų nuomone, Žemėje būna metų laikai. Protingiausiai atsakė profesorius – taip atsitinka dėl to, kad kinta Mėnulio, Žemės ir Saulės tarpusavio padėtis. Įdomu, ar mūsų universitetų absolventai ir profesoriai galėtų geriau pasirodyti? Tikiu, kad šio kurso klausytojai po semestro turėtų suprasti metų laikų buvimo priežastis bent jau geriau už tą profesorių. Gyvendami mes nuolatos “maudomės” garsų, kvapų ir šviesos “jūrose”. Jei tiek rūšių sodrios informacijos gautume iš Visatos gelmių, gal ir ne tokia paslaptinga ji atrodytų.

Deja, pagrindinis informacijos nešėjas šiuo atveju yra šviesa. Jos nešama informacija, kaip matysime, yra tam tikra prasme ribota, ir kai kurios Visatos paslaptys lieka neatskleistos ir neatrodo, kad kas nors gali pasikeisti artimoje ateityje. Garsai iš įvairių Visatos objektų mūsų pasiekti negali, nes tarpžvaigždinėje erdvėje yra labai neblogas vakuumas, o retkarčiais meteoritų arba atsivežtų kosminiais aparatais uolienų pavyzdžių pavidale pasiekiantis mus Visatos “kvapas” nesuteikia itin daug informacijos apie jos sandarą. Kiek daugiau informacijos gaunama registruojant įvairios prigimties kosminius spindulius (ne elektromagnetinių bangų prigimties), tačiau jų registracijai ir identifikavimui reikalinga labai sudėtinga aparatūra ir subtilūs tyrimo metodai.

kosmosas3Visata, kuri pati yra mus pagimdžiusi, nuolatos tarsi nori kažką pasakyti ir stengiasi padėti tą informaciją suprasti. Stebuklinga pagalba yra jau tai, kad abstrakčiomis matematinėmis formulėmis ar lygtimis galima aprašyti realius daiktus ir įvykius, juos suprasti ir netgi valdyti. Esminis lūžis šiame supratime, matyt, buvo padarytas didžiojo Galileo Galilėjaus, kuris pirmasis suvokė, kad Saulės sistemos planetų paslapčių rakto reikia ieškoti tyrinėjant įvairius reiškinius pačioje Žemėje. Būtent nuo šių jo tyrimų ir prasidėjo visiškai naujas Visatos suvokimo etapas. Dangus naktį šiais laikais labai panašus į matytą prieš daugelį šimtmečių, tačiau žvelgiantis į jį Žmogus yra kitas, jis naudojasi visiškai kitokiais prietaisais, todėl ir šios skurdžios informacijos jau pakanka susidaryti patenkinamą stebimos Visatos dalies įvaizdį.

Kad suvoktomėte, kokio jautrumo aparatūrą gamtos tyrimui šiandien naudoja fizikai, papasakosiu jums apie milijardą dolerių kainavusį CERN (Europos branduolinių tyrimų centro) elektronų ir pozitronų greitintuvą. Jį sudaro maždaug 27 kilometrų ilgio tunelis, kartais kalnuose tarp Prancūzijos ir Šveicarijos siekiantis 100 metrų gylį, kuriuo eksperimentų metu į vieną pusę juda elektronai, o į kitą- pozitronai (elektronų antidalelės), retkarčiais nukreipiant sriautus į laboratoriją, kur jų susidūrimų metu gimsta dalelės, sudarančios Visatos struktūros pagrindą. Tik paleidus greitintuvą, pasirodė, kad pluoštelių charakteristikos pastebimai kinta veikiant Saulės ir Mėnulio traukai; nuo jų tarpusavio padėties 27 kilometrų tunelio ilgis pakinta iki 200 mikronų, ir tai galima lengvai pastebėti. Vėliau buvo pamatyti sezoniniai pluoštelių iškraipymai kiekvieną pavasarį, atsirandantys pritekėjus į Ženevos ežerą nuo kalnų vandens. Galų gale, 1995 birželį buvo užfiksuoti pluoštelių iškraipymai, pasikartojantys reguliariai paros bėgyje. Tyrėjų nuostabai, nuodugniau patyrinėjus paaiškėjo, kad juos sukelia iš Ženevos važiuojantys traukiniai, kadangi bėgiai pakloti “tik” kilometro atstume nuo CERN pastato. Straipsnelis žurnale “New Scientist” taip ir vadinasi “Dabar dalelė juda pro platformą Nr 4″. Kitas pavyzdys – rekonstruotas Arecibo observatorijos (Puerto Rico) 305 m diametro radioteleskopas. Jis toks jautrus, kad gali užfiksuoti telefono skambučio, esančio Veneros paviršiuje, skleidžiamas bangas ir surasti iki 20 m diametro asteroidus. Galų gale, įspūdingas yra ir kosminis Hablo teleskopas, kurio skiriamoji geba yra 0.01”. Tai reiškia, kad juo galima pamatyti degtukų dėžutę, esančią už 1000 kilometrų.

Dar viena Kosmologijos ypatybė yra ta, kad gamtos knyga, kaip sakė tas pats Galileo Galilėjus, parašyta matematikos simbolių kalba ir jos nesuprantantys gali nesuvokti nė vieno žodžio ir pasiklysti joje kaip tamsiausiame labirinte. Ačiū dievui, tą matematiką, kurią jis turėjo galvoje taip sakydamas, jūs esate išmokę mokykloje, nes vis tik šiems žodžiams daugiau kaip 350 metų. Iš kitos pusės, ir matematika kaip kalba, ir supratimas apie Visatą per šį laiką labai pasikeitė, todėl išdėstyti pilnai kvalifikuotai šiuolaikinę kosmologiją vėl nėra lengva nesinaudojant adekvačiu šiuolaikinės matematikos aparatu, tačiau pabandyti labai verta, nes kuo bus platesnė jūsų Visata, kaip jau minėjau, tuo išmintingesnė ir tuo pačiu turtingesnė bus ir visa mūsų visuomenė.

kosmosas4Taigi, pradėkime nuo to, kad kadaise Visatos centre būdavo talpinama Žemė, aplink kurią sferomis judėjo Saulė, Mėnulis ir planetos (Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas). Toliau buvo tvirtas sferinis dangaus skliautas, skiriantis Žemę nuo dangaus, kuriame buvo išbarstytos nejudančios žvaigždės. Visas skliautas, aišku, sukosi apie Žemę pastoviu greičiu. Šis Visatos suvokimas sudarė teologinės kosmologijos, gyvavusios iki XV amžiaus, pagrindą. Jis pasikeitė tik 1417 metais po ilgos užmaršties atspausdinus Lukrecijaus (99-55 BC) poemą “Apie daiktų prigimtį”, kurioje Visata buvo vaizduojama kaip tuštuma, retsykiais užpildyta judančiomis nedaliomis dalelėmis. Buvo teigiama, kad Visata neturi centro ir talpina savyje begalę apgyvendintų pasaulių. Nei ji pati, nei vykstantys joje įvykiai turėtų būti nepavaldūs jokiems dievams. Didžiausias Lukrecijaus pasekėjas buvo už erezijas sudegintas ant laužo Džordano Bruno (1548-1600), aktyviai platinęs neoriginalias ir daugeliu atvejų nerealias idėjas.

Pabandykime suvokti, koks naivus yra toks vaizdas. Kaip tiksliai žinoma, didžiausias materialių kūnų judėjimo greitis negali viršyti šviesos greičio vakuume, lygaus apytikriai 300 000 km per sekundę. Tai yra didžiausias galimas ir šios kietos sferos dalių judėjimo greitis. Sfera gi per parą turi “apsisukti” aplink Žemę, todėl maksimalus jos atstumas nuo Žemės turi būti baigtinis. Nesunku suskaičiuoti, kad jis gali būti ne didesnis už keturis milijardus kilometrų. Paskutinės žinomos planetos – Plutono – orbitos spindulys lygus maždaug šešiems milijardams kilometrų. Taigi, ši sfera turėtų būti ne toliau kaip Saulės sistemos viduje.

Planetų (graikiškai aster planetes reiškia klajojančias žvaigždes) judėjimas žvaigždžių fone visada atrodė labai sudėtingai. Kiek žinoma, pirmas bandęs jame susigaudyti buvo Pitagoras (580-500 BC), kuris šį judėjimą netgi tapatino su muzikine harmonija. Analogija buvo paremta tuo, kad garso dažnis priklauso nuo stygos ilgio panašiai kaip planetos apsisukimo periodas – nuo jos atstumo nuo Saulės. Konkretesnis buvo Platonas (427-347 BC), priskyręs kiekvienai planetai permatomą bet kietą sferą, kuri judėjo (sukosi) nešdama “savo” planetą. Platono mokinys Aristotelis (384-322 BC) šį mokslą patobulino, padidindamas sferų skaičių iki 55. Visiško tobulumo sferų moksle pasiekė Ptolomėjus. Jo darbe, paskelbtame apie 150 AD, operuojama su 40 orbitų, leidusių aprašyti pagrindinių planetų judėjimą dideliu tikslumu, nepagerintu 14 amžių (iki Ticho Brage ir Johano Keplerio darbų pasirodymo).Viduramžių arabai šį darbą vadino Almagest, kas reiškė didžiausią tobulybę.
Esminę Ptolomėjaus sistemos transformaciją atliko Kopernikas (1473-1543), pernešdamas Visatos centrą iš Žemės į Saulę. Jo darbas vadinosi “Apie dangaus sferų judėjimą”. Jame nebuvo jokių naujovių dėl žvaigždžių sferos, vietoje 40 Ptolomėjaus sferų teko įvesti 48, bet planetų judėjimo aprašymas netapo tikslesnis, ir esminis argumentas, kodėl Visatos centre yra Saulė, buvo tas, kad ji yra pagrindinė, nes viską apšviečia, bet pati idėja pasirodė labai teisinga ir neįkainojama.

Visos minėtos teorijos, kaip matome, net nekėlė klausimo, kodėl šios sferos juda. Platonas netgi teigė, kad judančios be priežasčių žvaigždės turi sielas. Mažiausiai du tūkstančius metų nesuvokiama protu jėga, judinanti planetas ir žvaigždes, turėjo būti dieviškos arba bent jau nežemiškos prigimties, ir šis faktas itin skatino visokių mitų ir pasakų populiarumą.

Tikiuosi, kad išklausę šį kursą dauguma jūsų suvoks protingus ir paprastus atsakymus į šiuos net ir šiandien dar gana sudėtingus klausimus. Visatos paslapčių liks, bet jos bus jau ne tokios skaitlingos ir ne tokios paprastos.

kosmosas5Medžiaga  bus pateikiama tokiu pat būdu, kaip vystėsi pati astronomija – plečiant apžvelgiamą sritį ir nuosekliai iš pradžių aiškinant, kas stebima, tai yra kaip ši sistema atrodo, o po to – bandant išaiškinti, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip. Šioje vietoje, žinoma, tuoj pat kyla abejonės, ar tai, kaip sistema atrodo, turi ryšį su tuo, kokia ji yra iš tikrųjų. Vienintelė garantija šiuo atveju yra jau minėti reikalavimai mokslinei teorijai. Ji turi ne tik aprašyti stebimus reiškinius, bet ir teisingai nuspėti dar nestebėtus. Jei kokia teorija šios sąlygos netenkins, apie ją nekalbėsime, arba užsiminsime, specialiai pabrėždami jos silpnąsias vietas.

Klasikinis tiesos paieškų pavyzdys yra Niutono visuotinės traukos teorija. T.Bragės planetų judėjimo stebėjimų rezultatai buvo tvarkingai surašyti daugelyje tomų, tačiau susigaudyti juose jis pats nepajėgė. Tai pavyko tik jo mokiniui J.Kepleriui, kuris surado tuose rezultatuose keletą dėsningumų, kurie žinomi kaip trys Keplerio dėsniai.

Deja, paaiškinti, kodėl planetos juda būtent pagal šiuos dėsnius, jis irgi nesugebėjo. Tai padarė I.Niutonas, kuriam teko būtent šiam tikslui sukurti šiuolaikinės matematikos – diferencialinio ir integralinio skaičiavimo – pagrindus. Vieną integralą jis integravo 20 metų, tačiau galų gale viską išsiaiškino. Sukurta teorija ne tik paaiškino Mėnulio ir planetų judėjimą, Keplerio dėsnius ir Bragės stebėjimų rezultatus, bet ir dabar, praėjus daugiau kaip 300 metų, beveik tokiame pat pavidale naudojama bet ką konstruojant, statant arba leidžiant kokią nors raketą. Per šį laiką paaiškėjo ir jos taikymo ribos. Jei kūnai juda dideliais greičiais, vietoje Niutono klasikinės mechanikos tenka taikyti Einšteino reliatyvistinę. Mikroskopinių kūnų, tokių kaip molekulės, atomai ar dar smulkesni,  aprašymui tenka naudoti kvantinę mechaniką. Tai nė kiek nesumenkina Niutono teorijos, nes mesto kampu į horizontą akmens arba leidžiamo į  orbitą kosminio laivo judėjimui aprašyti nei reliatyvumo teorija, nei kvantinė mechanika nereikalingos.

Pastabesnis skaitytojas, tikriausiai, jau suprato, kad šiuolaikinis mokslas ir savo išvadomis, ir pačia savo esme, paremta tuo, kad pasitikėti galima tik patikrintomis ir galiojančiomis plačiausiam reiškinių ratui teorijomis, rimtai konfliktuoja su tiesomis, kuriomis kartais primityviai agituojama tikėti be jokių išlygų, kokios keistos jos bebūtų. Mokslinei teorijai, kuri turi minėtus griežtus, pagrįstus ir protingus savo gerumo kriterijus, tokių tiesų egzistavimas jokios įtakos turėti negali. Tas pats galioja ir sąžiningiems mokslininkams. Religines dogmas reikėtų suprasti tik perkeltine prasme, kaip būdą atskleisti tas pačias Visatos paslaptis, kuriomis užsiiminėja mokslas, naudojantis senoviškais mitais. Aišku, šis tyrimo būdas netenkina mokslinės teorijos kriterijų.

Sąžiningai traktuojami šiuolaikiniai gamtos mokslų rezultatai rodo, kad “Visata yra be ribų erdvėje, be pradžios ir pabaigos laike ir be kokių nors galimų darbų Kūrėjui” (iš Carl Sagan pratarmės S.Hawking knygai “A brief history of time”). Galima čia prisiminti ir Alfonsą`X Išmintingąjį (1221 – 1284) – Kastilijos ir Leono (dabar Ispanija) karalių, poetų ir astronomų globėją, kuris yra pasakęs, kad “jei jo prakilnybė viešpats dievas prieš kūrimą būtų su manimi pasikonsultavęs, aš būčiau pataręs jam padaryti ką nors paprastesnio”.

Leave a Comment