Kategorijos

Mintys

Laimė, kaip ir menas, turi milijonus pavidalų. Mes siekiame didingų ir įsimintinų dalykų – neblėstančios meilės, draugystės, laimėjimų, muzikos ir atradimų. Bet juk taip dažnai mums trūksta ir ne tokių reikšmingų, netgi visiškai kvailų mažmožių. Lietaus lašų danguje, kačių lovoje, grybų žolėje, vaivorykštės, naminės duonos. Ir mėnesienos užlietų pievų, ilgai ieškotos knygos, žvaigždžių, dantisto žodžių “viskas tvarkoj”.

Viso kas pakelia nuotaiką ir suteikia prasmę nykiausiai dienai.

“Aš tai padariau”, – sako mano atmintis. “Aš negalėjau to padaryti”, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.

mintis6Išsukus iš seno, pažįstamo, gerai praminto tako, daug kas prasideda iš naujo. Iškils sunkumų, kurių nė nesapnavai, kartais apniks abejonės ir baimė, – bet bus ir nuostabių akimirkų. Posūkis kelyje – ir pasaulis atsidurs prie tavo kojų, kitas – ir teks brautis per miškais apaugusį tarpeklį. Tavo kelyje pasitaikys tai, ko nesi nei regėjęs, nei ragavęs, nei uostęs, nei lietęs. Tai bus tavo paties pasirinktas kelias. Tavo laimė, tavo gyvenimas.

Mane tartum stabas ištiko.

Jis mane ištiko ne dėl kaltės jausmo, nes buvau išmokęs niekuomet nesijausti kaltas.

Jis mane ištiko ne dėl baisios netekties, nes buvau išmokęs nieko aistringai negeisti.

Jis mane ištiko ne dėl žiauraus mirties prisilietimo – buvau išmokęs žiūrėti į ją kaip į draugę.

Jis mane ištiko ne dėl širdį draskančios neteisybės. Buvau pripratinęs save prie minties, kad tikėtis teisingo atpildo taip pat juokinga, kaip ieškoti perlų mėšlo krūvoje.

Jis mane ištiko ne todėl, kad esu toks nemylimas. Buvau išmokęs apseiti be meilės.

Jis mane ištiko ne todėl, kad Viešpats man toks negailestingas. Buvau pripratęs ničnieko iš Jo nesitikėti.

Stabas surakino mano sąnarius dėl to, kad man nebeliko visai jokio tikslo nei priežasties judėti kuria nors kryptimi. Variklis, vertęs vieną po kito nugyventi visus tuos betikslius ir beprasmius metus, buvo smalsumas.

Dabar ir jis apleido mane.

Štai kaip čia gyvena žmonės: didelės namų pavidalo dėžės apsiginti nuo “lietaus” ir “sniego” su šonuose iškirstomis skylėmis, pro kurias jie žiūri į lauką. Jie laksto aplink, įlindę į mažesnes, spalvotas dėžutes su keturiais ratais kampuose. Šita dėžučių kultūra jiems reikalinga todėl, kad kiekvienas iš jų suvokia uždarytą dėžutėje, vadinamoje “kūnu”: kojos, rankos, pirštai judinti pieštukams ir įrankiams, kalba, nes jie nebemoka bendrauti, akys, nes nebemoka matyti. Keista mažytė planeta. Pasiilgau tavęs.

Leave a Reply

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>