Jono Laužiko veikla

Šio unikalaus profesoriaus veikla prasidėjo nuo užjūrio kaimynų skandinavų, vėliau traukėsi labiau į vakarų Europą. Šioje manyčiau gana skirtingų tautų kultūroje J. Laužiko buvo tikslas pažinti tų kraštų mokyklų papročius. Surinkęs ne vieną toną medžiagos iki pabaigos parengia disertaciją, kurią 1940m. gina Ciuricho universitete, ir gauna filosofijos daktaro laipsnį. Apgynęs disertaciją, J. Laužikas grįžta į okupuotą Lietuvą.

jonas lauzikas
Jonas Laužikas

Čia jis aukštos kvalifikacijos specialistas, skiriamas Vilniaus pedagoginio instituto direktoriumi. Vokiečiai nutraukė pradėtą darbą, J. Laužikas vėl areštuojamas. Paleistas buvo policijos priežiūroje. Įsidarbino Vilniuje, krašto ūkio inspekcijoje techniniu sekretoriumi. Vėliau iš Vilniaus išvyko, slapstėsi įvairiose kaimo vietovėse vengdamas arešto. Išvijus vokiečių okupantus nuo 1944m. liepos mėnesio – Vilniaus universiteto docentas, prodekanas, nuo gruodžio mėnesio – Vilniaus pedagoginio instituto dekanas, o 1945 – 1948 metais – šio instituto direktorius. Vėliau buvo šio instituto docentu, dekanu, katedros vedėju. 1955m. Maskvoje apgynė kandidatinę disertaciją. 1958 – 1959m. – prorektorius mokslo reikalams, nuo 1959m. – Mokyklų mokslinio tyrimo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1966m. gina psichologijos mokslų daktaro disertaciją. 1968m. J. Laužikas – šio instituto (PMTI) sekretoriaus vedėjas, 1969m. – profesorius, nuo 1972m. iki mirties – direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams.
Šį darbą, ypač teorinį – pedagoginį, jis dirbo net ir tada, kai jam buvo draudžiama kūrinius spausdinti. Profesorius daug dirbo pats, šito reikalaudavo ir iš kitų. Besiskundžiantiems aukštosios mokyklos darbuotojams, kad tenka daug dirbti atsakydavęs: “O mes, jauni, rašėme net ne savo pavarde, redagavome laikraščius, žurnalus be jokio atlyginimo”.
Nėra kabinetinių apmąstymų ar trumpų laboratorinių bandymų aprašymas. Jis kruopščiai ieškojo pedagoginių  minčių ištakų praeities ir dabarties gyvenime, pedagogų klasikų veikaluose ir glaudžiai siejo teoriją su praktika, su gyvenimu. Laužiko kūriniai bus visada naudingi kiekvienam pedagogui ne vien kaip istorinis faktas, bet ir kaip pagalbininkas kasdieniniame darbe, nes juose apibendrinta didelė pedagoginė jo paties ir daugelio žymių užsienio pedagogų teorinė mintis, pateikta daug faktinės medžiagos, atskleista įdomi ir sudėtinga pedagoginių tyrimų metodika, padedanti geriau pažinti mokinį, jo socialinę aplinką, pedagoginį procesą. J. Laužikas yra vienas iškiliausių institucializuoto ugdymo atstovų, todėl jo kūriniai užima svarbią vietą mūsų pedagoginėje kultūroje. J. Laužiko kūrybinis palikimas apytikriai sudarytų per 10 knygų. J. Laužiko kūryba skiriama į du laikotarpius: iki Antrojo pasaulinio ir pokario metų. Pedagoginei visuomenei mažiau žinomi J. Laužiko ikikarinio laikotarpio veikalai ir beveik visai nežinomi rankraščiai. Šie kūriniai rašyti drąsiai, nesuvaržyti ideologinės kunjunktūros reikalavimų, todėl ir dabar yra įdomūs, verčia naujai žvelgti į kasdieninius mūsų darbus, susimąstyti, kokia jų prasmė aukščiausių ugdymo tikslų atžvilgiu (jie labiausiai atskleisti pirmajame Rinktinių raštų tome).
Profesorius buvo plačiai žinomas ir užsienyje. Jis artimai bendravo su įžymiais Maskvos, Sankt Peterburgo, Tbilisio, Rygos, Tartu, Ciuricho ir kitų miestų mokslininkais.
Atitrūkęs nuo ūkio darbų, skaitydavo. Paūgėjęs rašė eilėraščius, kurių niekam nerodė. Dar būdamas mokiniu (nuo 1923m.) J. Laužikas, užsidirbdamas pragyvenimui ir mokslui, rado laiko literatūrinei veiklai, bendradarbiavo įvairiuose kultūriniuose, socialiniuose bei pedagoginiuose žurnaluose, studijuodamas redaguoja pažangų  pedagoginį žurnalą „Mokykla ir gyvenimas“ (1927). O jau 1929m. pasirodo jo pirmoji knyga „Mokinių savivaldybė“. Tai dar studijų metais parašyta knyga. Vėliau beveik kasmet pasirodydavo po knygą: „Mūsų jaunuomenė ir jos kelias (1930), „Darbo psichologija ir etika“ (1931), „Žmogus ir jo aplinka“(1933), „Švietimo reforma“ (1934), „A. S. Makarenkos pedagoginės idėjos“ (1956), „Įžymusis čekų pedagogas J. A. Komenskis“ (1957), „Paskatinimai ir bausmės auklėjant vaikus šeimoje“ (1958), Mokinių valios ugdymo bruožai“ (1965), „Mokinių pažinimas ir mokymo diferencijavimas“ (1974). Daug profesoriaus kūrinių, tutinčių teorinę, praktinę bei istorinę vertę, išliko rankraščiuose, pvz.: „Mokyklinės ėmybos apraiškos“ (1938) , „Švietimo integracijos pagrindai“ (1943). Kaip jau minėta, J. Laužikas rašė iki pat mirties, todėl kūriniai „Mokymo proceso tobulinimo pagrindai“ (1981), „Mokymo tobulinimas pradinėse klasėse“ (1982), „Šešiametis ir mokykla“ (1983) spaudoje pasirodė jau po jo mirties.
J. Laužiko unikaliuose straipsniuose sukaupta didžiulė padagoginė išmintis, švietimo bei pedagoginės minties raidos Lietuvoje istorija, raidos ištakos, ryšiai su pasaulio pedagogine mintimi.
Buitiniai reikalai profesoriui mažai rūpėjo. Vaikščiojo prastai apsirengęs, butas apstatytas gana kukliai. Ir tuos baldus, anot jo sesers, pirko J. Laužiko žmonos tėvai. Tačiau šeima, ypač vaikų auklėjimu, profesorius labai rūpinosi. Visada rasdavo laiko bendrauti su jais. Jaunesniąją dukrą leido į II-ąją klasę, parengtą namuose. Labai daug laiko ir jėgų skyrė nelaimingo sūnaus auklėjimui. Vaikai pasakojo, kad „tėvelis niekada nenaudojo fizinių bausmių“. Dukra D. pateikė tokį pavyzdį: „Maža buvau kaprizinga. Tėvelis nebardavo, nebausdavo už tai. Tik kartą man esant 5 – 6 metų, neapsikentęs įmetė mane į Nerį, iki kaklo į vandenį ir sako: „Gal vandeny paskęs ožiukas“.
Su kokia meile tada J. Laužikas tardavo didžiojo pedagogo humanisto, vargšų globėjo J. H. Pestalocio vardą, vis pabrėždamas, kad kančiose ir nesėkmėse šis žmogus nepalūžo, kad jis, užmiršęs save, gyveno dėl kitų ir dirbo dirbo ligi gilios senatvės. Matyt, J. Laužikas ir pats ėjo J. H. Pestalocio pėdomis. J. Laužikas studentus gerbė ir mylėjo. Tačiau kartu jis buvo ir reiklus. Ypač daug reikalaudavo iš studentų pedagoginės praktikos metu. Jis nuolat kartojo, kad atsistoti prieš klasę vesti pamoką nepasirengus yra negarbinga, nehumaniška. Studentų pamokas aptardavo labai nuodugniai, negailėdavo tam laiko. Aptarimas trukdavo iki 2 valandų ir daugiau“. J. Laužikas labai rūpinosi respublikos pedagogų kvalifikacija, pedagogikos mokslo būkle, ryšiu su mokyklos praktika, pedagogikos prestižu. Visokiais būdais jis stengėsi ugdyti pedagogus teoretikus. Pats važinėjo į Maskvą, Sankt Peterburgą, ieškojo mokslinių vadovų, kurie galėtų vadovauti aspirantams, į aspirantūrą siuntė ne pavienius žmones, o grupes. Jis ir buvo daugelio aspirantų moksliniu vadovu. Profesorius organizuodavo mokslines konferencijas, rengdavo leidinius, daug prisidėjo prie pedagogikos mokslinio tyrimo instituto steigimo ir pats jame dirbo iki mirties.
Solidaus amžiaus profesorius organizavo kompleksinius tyrimus mokyklose, į tyrėjų grupes įtraukęs pedagogus, metodininkus, sociologus, medikus, psichologus, ir šiuos tyrimus vykdė su jam būdingu kruopštumu: ilgai, nuosekliai. Organizuoti tyrimus buvo nelengva. Reikėjo daug kantrybės suburti grupę ir ją išlaikyti, visus įtraukti į darbą.
Laužiko pedagoginės idėjos.
Profesoriaus plunksnai priklauso daug knygų, šimtai straipsnių, parašytų įvairiais laikais. Tai sudaro nemaža keblumų analizuojant jo pedagogines idėjas. Šį darbą trukdo ir tai, kad J. Laužiko veikaluose liečiama labai plati tematika. Nėra nė vienos pedagogikos teorijos, mokyklos darbo srities, kurios nebūtų lietusi profesoriaus plunksna. Nuodugniau susipažinus su J. Laužiko darbais, matyti, kad visus juos vienija pagrindinė mintis – meilė ir dėmesys vaikui. Mokinys yra dėmesio centre kaip tyrimo, pažinimo ir ugdymo objektas, kaip pedagoginio proceso subjektas.
Viena iš pagrindinių J. Laužiko tyrinėtų krypčių – pedagogikos istorija. Didžiausias profesoriaus kaip pedagogikos istoriko nuopelnas – Lietuvos mokyklos istorijos ir pedagoginės minties raidos ypatumai. Jis nagrinėjo pirmosios lietuviškos knygos šviečiamąją reikšmę, pedagoginę mintį Lietuvoje XIV – XVII a., atskleidė kai kurių Lietuvos švietėjų (M. Mažvydo, A. Kulviečio, M. Daukšos, Ž. Liauksmino, J. Vabalo-Gudaičio, M. Nameikšaitės) veiklą. J. Laužikas yra vienas iš kolektyvinio veikalo „Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai“ (1983) autorius. J. Laužiko mokslinė veikla nesiribojo vien Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties raidos ypatumais. Jis parašė daug straipsnių, brošiūrų ir kitais švietimo klausimais. Profesorius nagrinėjo ir pedagogikos klasiką. Jis išsamiai gvildeno J. A. Komenskio gyvenimo sąlygas ir pedagogines idėjas: mokymo visuotinumą, mokyklų sistemą, mokymo (didaktikos) teorijos pagrindus, ugdymo tikslus. J. Laužikas pirmasis archyvuose surado J. A. Komenskio laišką „Lietuvos broliams“, kuriame didysis pedagogas išreiškė norą bendrauti su Lietuvos pedagogais, visuomene, tačiau apgailestavo, kad to meto sąlygos neleido užmegzti ryšių su Lietuva.
Buvo minėta, kad J. Laužiko pedagoginėje sistemoje svarbiausią vietą užima vaikas. Todėl profesorius, spręsdamas pedagoginės minties raidos problemas, skyrė vietos vaikui kaip pedagogikos objektui. Jis nagrinėjo mokinių pažinimo XX a. Lietuvos pedagogikoje problemą. Lietuvių pedagoginėje literatūroje buvo nemaža rašyta mokinių pažinimo klausimais (J. Šliūpas, J. Žekienė, M. Šalčius, K. Skabeika, A. Jakubėnas, J. Vabalas-Gudaitis ir kt.). vaikų pažinimo būtinybę skatino „laisvojo auklėjimo“, visuotinio švietimo ir eksperimentinės (A. Bini) pedagogikos idėjos, kurios plito Lietuvoje.
Daug vertingų idėjų profesorius pateikė pedagogikos teorijos klausimais. Jautriai reaguodamas į kiekvieną įvykį bei mokyklos gyvenimo posūkį, norėdamas padėti mokytojui ir mokiniui, J. Laužikas, remdamasis kitų autorių mintimis, savo stebėjimais bei eksperimentais gautais faktais, parašė daug straipsnių ir knygų. Galima drąsiai tvirtinti, kad nėra nė vienos pedagogikos teorijos, ypač didaktikos, srities, kurios profesorius nebūtų nagrinėjęs.
Pabrėždamas veiklos reikšmę žmogui ir žmonijai, J. Laužikas akcentuoja amžiaus tarpsnių ypatumus. Jis rašo, kad vaikas nuo pat gimimo socializuojasi ir vystosi bendraudamas ir veikdamas aplinkoje. Jo bendravimo, veiklos pobūdį lemia prigimtis. Bendravimo ir veiklos socialiniai poreikiai pranoksta biologinius poreikius, bendraudamas ir veikdamas vaikas tobulėja fiziškai ir dvasiškai. J. Laužikas, nurodydamas individo bendravimo su aplinka svarbą jo vystymuisi, kartu pabrėžia ir individo vidinių ypatumų reikšmę. Profesorius žmogų nagrinėja kaip individą – asmenybės, veiklos subjekto, individualybės vienovę. Jis pažymi: „asmenybės vystymasis daugiausia priklauso nuo individo sveikatos, psichinių ypatybių, tikslingo ugdymo ir socialinės aplinkos bei santykių“ . Vadovaudamasis šiomis mintimis, profesorius daugiausia dėmesio skyrė vaiko psichikos, jo individualybės tyrimams. Jis  nesiribojo atskirų psichinių funkcijų tyrimais, kadangi izoliuotai tiriant psichines fukcijas, negalima pažinti vaiko asmenybės, jo individualių savybių. Be to, ir pedagoginis poveikis mokiniui negali būti efektyvus. Remdamasis naujausiais tyrimais, mokslininkas dar Nepriklausomoje Lietuvoje atkreipė dėmesį į žmogaus kaip vientisos sistemos reikšmę. Toliau J. Laužikas pažymi, kad „Naujosios mokyklos mokinio idėjai pateikia ne medžiagos dalelės ir ne vienai funkcijai, bet pateikia medžiagos kompleksą psichinių funkcijų kompleksui…“ Tai šiuolaikinės mintys, kurios toli gražu nėra realizuotos nei teoriškai, nei praktiškai. Kad ugdymas mokykloje būtų efektyvus, reikia gerai pažinti mokinį, visas jo vidines savybes kiekvienu ontogenezės tarpsniu, tai buvo pagrindinė profesoriaus idėja.
J. Laužikas pripažįsta psichinių funkcijų brandos laipsniškumą, individo veiklos, savipažinimo, savivaldymo ir kt. ypatumų bei savybių vystymąsi ontogenezėje. Jis teigia, kad ontogenezės pradžioje (maždaug iki 3 metų) viską lemia vaiko prigimtis. Vėliau (3 – 7 metais) daugiausia vaikui įtakos turi aplinka. Nuo 7 metų, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, organizuotas ugdymas labai svarbus augti mokiniui kaip asmenybei. Pagaliau nuo 15 – 16 metų, kai formuojasi jaunuolio savimonė, jis pradeda sąmoningai suvokti savo vietą gyvenime, asmenybės tapatumui yra būtiniausias saviugdos veiksnys. Taigi profesorius pabrėžia biologinių, socialinių, pedagoginių bei psichinių veiksnių ryšį ir jų svarbos kitimą ontogenezėje. Jis neabsoliutina nei vieno iš šių veiksių, o tai retai pasitaiko mokslinėje literatūroje. Svarbiausiais žmogaus vystymosi veiksniais profesorius pripažįsta aplinką, ugdymą. Anot autoriaus, visi išoriniai poveikiai, skatinantys ar stabdantys vaiko lavėjimą, visada persilaužia per jo vidines savybes, paveldėtą biologinę struktūrą. Toks veiksnių, lemiančių žmogaus vystymąsi, supratimas ir skatinio gilintis į vaiko prigimtį, jo veiklą individualias savybes, ryšius su aplinka. Kiekvienas mokinys, pasak profesoriaus, savaip reaguoja į išorinio pasaulio poveikius, savaip suvokia ir įsisavina mokymo turinį, užsiima mokymosi veikla. „Daug mokymo ir auklėjimo sutrikimų kyla dėl to, kad atitrūkstama nuo pačios vaiko individualybės. Kadangi mokoma ir auklėjama apibendrintais būdais, naudojant apibendrintą medžiagą, susidaro tarp vaiko interesų, polinkių bei sugebėjimų ir mokyklos reikalavimų bei polinkių tam tikrų prieštaravimų.“
J. Laužikas daug dėmesio skyrė mokinių pažinimo metodikos klausimams, jie iki šiol pedagogikos, psichologijos ir kitų mokslų atstovams lieka neaiškūs, kelia daug problemų, ginčų, diskusinių klausimų.  Mokslininkas savo pedagoginėje sistemoje nekuria naujų mokinio pažinimo metodų, naudoja žinomus, tačiau jo rekomenduojamų tyrimo metodų sistema yra įdomi, originali, nes padeda pažinti ne vieną tiriamojo savybę, o visą asmenybę.
Pagal J. Laužiko siūlomą tyrimo metodų sistemą galima nagrinėti šiuos mokinio duomenis:
fizinį išsivystymą;
ugdymo bei augimo sąlygų mokinio ankstyvojoje vaikystėje raidą (šeimos sąlygas);
materialinę, kultūrinę, socialinę ir pedagoginę aplinką;
aukštosios nervinės veiklos tipą;
mokinio žinių, įgūdžių, mokėjimų lygį;
darbštumo bei darbingumo lygį;
gabumus ir mokslumą;
mokinio interesus, motyvacinę sferą, požiūrį į mokymąsi;
valios, charakterio ypatybes.
Profesoriaus siūloma mokinio tyrimo metodų sistema yra tokia: tiesioginio kontaktavimo su mokiniu metodų grupė (stebėjimas, pokalbis – atsitiktinis, tikslingas; eksperimentas – natūralus, laboratorinis); netiesioginio kontaktavimo su mokiniu metodų grupė (anketos, tiriamojo darbų analizė, eksperimentų metodas); asmenybės tyrimo metodai (konstatavimo – rangų, koreliacijos, aiškinimo – veiksnių, sąveikos, išvadų – charakteristikos, poveikio priemonės, prognozės). Taip pat J. Laužikas siūlo plačiai naudoti ir kitų mokslų tyrimo metodus (sociologijos, medicinos).
Norint gerai pažinti mokinius įvairiais metodais, reikia organizuoti kompleksinius tyrimus, pasitelkiant įvairių mokslų atstovus (pedagogus, medikus, psichologus, sociologus). Tokį kompleksinį mokinio pažinimo būdą įvairiais asmenybės tyrimo metodais profesorius taikė praktiškai. Dirbdamas Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, J. Laužikas organizavo grupę įvairių mokslų atstovų ir savo pasiūlytu kompleksiniu būdu tyrė respublikos mokinių pažangumą, jo priklausomybę nuo sveikatos būklės, socialinių sąlygų, lyties, amžiaus, pedagoginio poveikio ir kitų veiksnių. Tyrimo rezultatai paskelbti spaudoje po profesoriaus mirties. Tai pirmieji kompleksiniai tyrimai respublikos mokyklose. Staigi profesoriaus mirtis nutraukė pradėtą vertingą darbą.
Pabrėždamas mokinio individualybę, sąvybes, įgytas paveldėjimo bei patirties keliu, profesorius iškėlė mintį dėl mokymo diferencijavimo bei individualizavimo, tik atsižvelgdamas į mokinį, jo galimybes, polinkius, interesus ir juos protingai veikdamas, mokytojas įstengs sužadinti mokinio norą mokytis, įskiepys jam pasitikėjimo savo jėgomis ir išvengs nesėkmių mokantis.
Savo darbe  „Mokinių pažinimas ir mokymo diferencijavimas“ profesorius pateikė konkrečių pasiūlymų, kaip diferencijuoti ir individualizuoti mokymą klasėje, skiriant namų darbus. Mokymo individualizavimas – tai mokinio noro mokytis, pasitikėjimo savo jėgomis žadinimas ir jo veiklos aktyvinimas. Tik geras mokinio ir jo aplinkos pažinimas, anot J. Laužiko, gali užtikrinti sėkmingą mokinio ugdymą. Individualaus priėjimo mokymo procese realizavimas priklauso vien nuo mokytojo, jo sugebėjimų pažinti vaiką ir kūrybiškai panaudoti tinkamus mokymo būdus, priemones, kadangi individualus priėjimas kiekvienu momentu yra vis kitoks ir jokių taisyklių pritaikyti negalima. Čia ypač svarbūs, kaip pabrėžia profesorius, mokytojo ir mokynių santykiai, jų bendravimas, mokytojo sugebėjimai organizuoti mokinių veiklą ir gauti grįžtamą informaciją. Tik tokiu atveju mokytojas gali reguliuoti savo ir mokinių veiklą ir atitinkamai juos veikti. Mokymo procesą mokymo procesą J. Laužikas apibūdina kaip „tikslingai organizuotą mokytojo vadovavimą mokinių mokymuisi ir visapusiškos asmenybės vystymuisi, įsisavinant mokslo žinių pagrindus“ . Vadinasi, šį procesą J. Laužikas supranta kaip mokytojo ir mokinių bendradarbiavimą, vadovaujant mokytojui. Mokytojai, auklėtojai, švietėjai, pasak profesoriaus, yra: „mokinių gyvenimo ir švietimosi bendrininkai, mokinių gyvenimo ir darbo organizatoriai, vadovai, kūrėjai, pagalbininkai ir panašių savybių organiško kolektyvo nariai“. Mokykla – naujo žmogaus dvasinio gimimo vieta, o mokytojas – šio gimimo vyksmo pagalbininkas ir kūrėjas, ne amatininkas, ne viršininkas. Vadinasi J. Laužikas kelia didelius reikalavimus mokytojui kaip specialistui, žmogui, asmenybei, kurio vienas iš svarbiausių bruožų – meilė vaikams, noras ir sugebėjimai su jais bendrauti, jiems padėti patarti, bet neįsakinėti. Jis rašo: „mokytojas turi stebėti ir stebėti, tirti ir tirti <…> stebėjimas ir pažinimas galimas tik glaudžiai su tais pačiais objektais bendraujant“.
J. Laužikas labai vertino mokytojų ir mokinių kolektyvo sąveiką, glaudų bendradarbiavimą. Nepriklausomoje Lietuvoje siūlė sudaryti mokyklines bendruomenes, kuriose šie abu mokytojų ir mokinių kolektyvai bendromis jėgomis tvarkytų visus mokyklos reikalus. Mokytojų ir mokinių kolektyvus jungia darbas, kuriame vyrauja bendravimo dvasia. Tokia bendravimo dvasia ugdo kolektyvo narį, tautietį, pilietį, tikrą žmogų.
J. Laužiko idėjos, raštu išreikštos daugiau kaip prieš 50 metų, yra labai aktualios ir dabar. Ne veltui mokytojai iškėlė „bendradarbiavimo pedagogikos“ idėją. Ši idėja nėra nauja, tačiau ji buvo pedagogikos teorijos užmiršta ir labai apleista mokyklų praktikoje. J. Laužikas mokinio ugdymo prasmę mokykloje glaudžiai sieja su mokinio pažinimu, socialinės ir kultūrinės aplinkos sąlygų supratimu. Mokslininkas labai priartėja prie socialinių pedagoginio proceso pagrindų. Mokymo procesą jis suvokia ir aiškina ne vien kaip pedagoginiu, psichologiniu, genetiniu – biologiniu pagrindu, bet ir socialiniu – kultūriniu aspektu. Visi šie vidiniai bei išoriniai veiksniai determinuoja mokymo procesą, lemia jo sėkmę. Ugdomojo mokymo, mokinio asmenybės problemas J. Laužikas ragino spręsti tik kompleksiškai, sutelktomis įvairių mokslų atstovų bei mokytojų praktikų jėgomis, kadangi mokinys kaip individas – asmenybė yra sudėtinga ir kartu vientisa sistema, kurios struktūrą sudaro daug sudėtinių dalių. Mokslininkas tvirtino, kad sudėtingą sistemą tirti visą iš karto, nuodugniau neaprašius jos sudėtinių dalių, yra sunku. Todėl jis laikėsi nuomonės, kad reikia visų pirma gerai pažinti individo psicginius procesus bei asmenybės savybes, išaiškinti jų vietą ir reikšmę sistemoje „žmogus“. Tik tuomet bus galima kompleksiškai tirti žmogų. Šiuo keliu iki šiol iš esmės ir eina mūsų ir užsienio mokslininkai, tiriantys žmogų. J. Laužikas nagrinėdamas mokinio ugdymą procese ir kitų asmenybės santykių bei psichinių procesų sistemoje, daug dėmesio skiria valiai. Valiai jis tam tikra prasme ir teikia prioritetą. „Valią reikia suprasti kaip sąmonės pusę, įdiegiančią praktikos idėjas arba praktiškąją sąmonę, kečiančią ir pertvarkančią išorinį pasaulį. Kartu valia yra aukščiausias asmens poelgių išsivystymo laipsnis, pasireiškiąs sąmoningu savo veiksmų reguliavimu“. Autorius teigia, kad valingoje žmogaus veikloje pasireiškia „ištisa psichinių procesų sampyna“, pvz.: jausmų, proto, valios. Protas charakterizuoja žmogų pagal objektyvios tikrovės atspindėjimo formas, valia jį apibūdina pagal vaiklos reguliavimo formas. Žmogaus protas, jausmai yra pradinis veiklos etapas, jis iškelia veiklos tikslą, norodo jo kelius. Galutinis veiklos vykdymas priklauso valiai. Taigi žmogaus valią ugdo veikla, darbas, žaidimai, mokslas. Pati žmogaus veikla, jos rezultatai priklauso nuo valios. Profesorius nurodo, kad „Jaunosios kartos pažinimo ir ugdymo procese daugiausia skiriama proto esmės, jo pasireiškimo ir vystymo klausimams. Protui lavinti iš esmės yra skirtas mokyklinis darbas. Daug pedagoginės ir psichologinės literatūros prirašyta apie vaikų mokymą, žinių perteikimą, proto lavinimą, tačiau labai mažai veikalų pasirodo vaikų valios ugdymo klausimams“. O juk daug psichinių procesų, žmogaus poelgių negalima suprasti remiantis vien intelektualine sritimi. Daugelis potraukių, poreikių lieka už sąmonės ribų, iškyla nevalingai, proto nevaldomi ir tik valios pastangų dėka žmogus gali įveikti šiuos potraukius. Be to, kaip nurodo autorius, protas ir valia ne visada išlaiko harmoniją. Dažnai ir išsilavinę žmonės, žinodami savo poelgių prasmę, gyvenimo tikslą, bet būdami silpnos valios elgiasi ne pagal proto diktatą, nesugeba pasiekti užsibrėžto gyvenimo tikslo. Vadinasi, negalima kalbėti ir apie harmoningą asmenybę. J. Laužikas teigia, kad mokymo procese, kurio pagrindinė paskirtis – suteikti mokiniams žinių, lavinti jų protines galias, yra pakankamas mokinių valios ugdymo būdas. Jis pripažįsta, kad ir mokymas ugdo valią, tačiau, be sąmoningo mokymo, reikia ieškoti ir kitų kelių, specialių būdų bei priemonių. Daug dėmesio ugdant vaikų valią, kaip teigia autorius, reikia skirti žaidimams – pagrindinei vaikų praktinės veiklos formai. Mokiniai dirbdami ir žaisdami tiesiogiai susiduria su įvairiomis kliūtimis, yra priversti jas įveikti, sukaupę fizines jėgas. Remdamasis požiūriu, kad vaiko psichinis, ypač valios, ugdymas yra glaudžiai susijęs su motorika, jos sąlygojamas, J. Laužikas labai vertina ir fizinį lavinimą. Fizinis lavinimas mokykloje dar svarbus ir todėl, kad mokyklinio darbo formos (mokymasis) labai varžo ir riboja mokinių motorikos aktyvumą. Visą dieną mokiniai priversti sėdėti ramiai, o tai svetima vaiko prigimčiai ir pagaliau ikimokyklinuko gyvenimo būdui. Štai kodėl, kaip tvirtina J. Laužikas, įstojusio į mokyklą vaiko fizinis vystymasis labai sulėtėja <…>, o tai turi neigiamos įtakos ir visam vaiko lavėjimui, ypač proto ir valios. Mokslininkas nepritaria siūlymams kurti specialią sensomotorinių pratimų sistemą mokinio valiai ugdyti, ją laiko voliuntaristine. Reikia, kad kiekvienoje mokinio veikloje, tarp jų ir mokymosi, būtų sąmoningai žiūrima į jo valios ugdymą. Profesorius nurodo: „Pedagogai, žiūrėdami į mokinį kaip negabų, atsiliekantį dėl pažinimo procesų trūkumų, pedagogines priemones dažnai vienašališkai nukreipia į protinių trūkumų tiesioginę korekciją. O juk tie trūkumai yra dažnai susiję su aukštosios nervinės veiklos ir jausmų bei valios savybėmis“. Be to, pabrėždamas valios ugdymo reišmę, J. Laužikas teigia, kad augant sąmoningumui daugiau ar mažiau stiprėja ir valingumas, o valią profesorius laiko vienu iš svarbiausių psichinių procesų, veikiančių visos asmenybės vystymąsi. Kadangi valia nėra įgimta, o formuojasi ir tvirtėja žmogaus veikloje, jam sąveikaujant su pasauliu, todėl ir valios ugdymui J. Laužikas siūlo skirti daugiau dėmesio mokykloje, ypač skatinant vaikų submotorinį aktyvumą, organizuojant jų praktinę veiklą, žaidimus. Anot profesoriaus, valios akto pagrindą sudaro judesys ir raumenų veikla. J. Laužikas sudarė atitinkamą mokinių valios ugdymo metodiką, paremtą jų nuotaikos aktyvinimu. Tyrimų rezultatai patvirtino profesoriaus mintis, atskleidė mokinių valios skirtumus ir būtinumą ugdant valią atsižvelgti į individualius mokinių ypatumus. J. Laužikas praturtino mokinių valios ugdymo metodiką ir teoriją. Šiuo klausimu jis apgynė dvi daktaro disertacijas: vieną Ciuriche (1940), antrą – Vilniuje (1967). Jausdamas atsakomybę už šio tipo mokyklų veiklą, J. Laužikas jau tuomet daug nuveikė tirdamas defektyvius vaikus, rengdamas vaikų atrinkimo į pagalbinę mokyklą metodikas. Jis šiais klausimais domėjosi užsienio pedagogikos centruose 1929 – 1930 metais. Per vasaros atostogas keliavo po įvairias šalis, tirdamas pagalbinių mokyklų veiklą ir patirtį. Visa tai apibendrino ir paskelbė spaudoje straipsniuose: „Kas yra normalus vaikas“ (1930), „Mokinių mokslumas ir psichinis nenormalumas“ (1936), „Psichinio nenormalumo priežastys“ (1936), „Nenormalių vaikų būklė ir švietimas“ (1936). Mokslininkas išsamiai aprašė nalaimingų vaikų savybes, jų švietimo būtinumą ir sąlygas, atkreipė visuomenės dėmesį į šiuos vaikus ir jų globos reikšmę. Jis teigė, kad psichiškai iškrypusius vaikus dar galima parengti gyvenimui, padaryti juos visuomenei naudingus, jeigu jie bus tinkamai mokomi. Bendrojo lavinimo mokykloje jie nepritampa, o pašalinti iš mokyklos slankioja gatvėmis, pradeda nusikalsti. J. Laužikas pirmasis Lietuvoje kėlė gydomosios pedagogikos teorijos reikalingumą, pats gilinosi į šią sritį, kėlė jos prioritetą, pristatydamas ją kaip savarankišką pedagogikos mokslo šaką. Jis rašė: „Gydomoji pedagogika yra dar jaunas mokslas, bekovojanti dėl savo autonomijos…“.   Jis kvietė visuomenę prisidėti prie šio darbo. J. Laužikas skatino kurti judesio pedagogiką, kurios pradmenis padėjo jau J. H. Pestalocis. Jau tuomet J. Laužikas smerkė protą kaip vienpusišką vaiko judesių rūšį, kuri yra netgi žalinga, ypač jaunesniame amžiuje.
J. Laužikas, remdamasis kitų mokslininkų veikalais, bandė atskleisti įvairių aplinkos veiksnių įtaką žmogaus raidai ontogenetiškai. Vaikui genais perduodamos tėvų savybės, materialioji aplinka veikia fizinį, netgi psichinį formavimąsi ir brendimą, o socialinė aplinka – ir fizinį, ir protinį vaiko formavimąsi. Tačiau ši įtaka nėra vienareikšmė: ne visi augę idealioje aplinkoje pasidarė tobulesni už tuos, kurie augo blogesnėmis aplinkos sąlygomis. Nors, kaip teisingai pabrėžia J. Laužikas, žemesnėse individo raidos pakopose tai labai aiškiai matyti tiek fiziniu, tiek intelektualiniu ir doroviniu požiūriais. Tačiau autorius gana teisingai pabrėžia, kad atskiros žmogaus vystymosi sritys (fizinės, protinės) nesutampa. Be to, jis skiria išsimokslinimą (įgytų žinių kiekį) nuo mokslumo (galvotumo). Tai netapačios sąvokos ir jų nereikia painioti. Jis kritikuoja užsienio mokslininkus Lencą, Baroną, Šterną, kurie pažangumą sutapatino su mokinio galvotumu. Autorius, remdamasis kitų mokslininkų ir savo tyrimų duomenimis, parodo, kad blogomis sąlygomis augę vaikai fiziniu ir protiniu vystymusi labiau atsilikę nuo vaikų, turėjusių geras sąlygas. Tačiau paauglystėje, besimokydami mokykloje, vaikai, turintys blogesnes gyvenimo sąlygas, savo galvotumu paveja juos pralenkusius. J. Laužikas teigia, kad vaiko galvotumo koeficientą lemia ir pradai, ir raida. Todėl reikia derinti paveldėtų pradų ir aplinkos elementų sąveiką ugdant asmenybę. Formuojant asmenybę, ypač svarbu sudaryti tinkamas aplinkos sąlygas, kadangi aplinka veikia ne tik fizinį, bet ir psichinį, entelektualinį, dorovinį vaiko vystimąsi. Aplinkos, ypač socialinės, įtaka žmogui, mokyklai, kaip teigia J. Laužikas, gana aiškiai matyti iš visuomenės raidos. Mokykla yra visuomeninės santvarkos atspindys.
Naujaisiais laikais demokratinėje visuomenėje, autoriaus nuomone, ir mokykloje turi vyrauti demokratiška atmosfera. Jis remdamasis Diujo, Forsterio, Pinkevičiaus ir kitų to meto pedagogų mintimis, siūlo mokyklose plačiai taikyti mokinių savivaldos principą, kuris, be kitų teigiamų bruožų, svarbus dar ir tuo, kad gerina mokinių socialinį pasirengimą, žadina jų socialinius instinktus, suartina mokyklą su šeima, pačioje mokykloje sukuria tikrąjį gyvenimą. Dirbdamas mokykloje, J. Laužikas pats organizavo mokinių savivaldą. Kadangi mokykla organiškai susijusi su aplinka, jos laikų visuomene, ji „turinti įkūnyti tuos idealus, kurie per visus amžius ir visiems žmonėms yra aukščiausi gyvenimo siekimai“. Keičiantis visuomenei, keičiasi ir jos idealai, tai atitinkamai turi keistis ir mokykla, kad paruoštų tinkamus tai visuomenei žmones. J. Laužikas knygoje „Švietimo integracijos pagrindai“ rašė: „Ugdymas yra tas socialinės kultūros veiksmas, kuriame susitinka praeities kultūros lobynas, dabarties, asmens ir žmonijos gyvenimas ir ateities perpektyvos. Į mokyklą negalima žiūrėti, kaip į užbaigtą ir uždarą švietimo aparatą, kur „vaikas ateina kaip žalia medžiaga į fabriką, o išeina jau gatava vartojimui prekė, t.y. mokykla nieko nenori žinoti apie pirmesnį vaiko amžių ir tai pat nesirūpina apie tolimesnį – per kelerius metus mokykla tariasi pagaminanti tokį žmogų, kuris jau tolimesnio švietimo nereikalingas“. Mokykla daugiausia formuoja vaiko asmenybę, tačiau ji tik tuomet atlieka savo vaidmenį, kai jos darbo „vaisius ir įtaką junta ne tik asmenybę, ne tik tam tikros visuomenės grupės, bet ir visos kultūros būvis“, t.y. visuomenė. Tačiau mokykla viena nepajėgi išspręsti visų asmenybės ugdymo, visuomenės pažangos problemų, „mokykla yra tik vienas iš daugelio kitų organų“. Vadinasi, svarbu mokyklos darbą derinti su kitų visuomeninių įstagų, ypač švietimo, ir visos visuomenės veikla, kad būtų išvengta antisocialinių apraiškų. Be to, kaip pabrėžia J. Laužikas: „Mokyklos sistema rūpinasi ne vien vaikų švietimu, ugdymu ir mokymu, bet taip pat ir tėvų, mokytojų, jaunuomenės ir plačiosios visuomenės švietimu ir kultūrinimu, todėl mokykla yra tam tikras kultūros bei švietimo centras“.
J. Laužikas tvirtina, kad mokyklos veikloje labai svarbūs 2 principai: socializavimo ir psichologizavimo. Pirmuoju realizuojami visuomenės reikalavimai, antruoju – paties mokinio to meto gyvenimas ir jo ateities planai. Vadinasi, „Visas mokyklos gyvenimas bei darbas, mokymas bei auklėjimas turi remtis vaiko psichologinės struktūros ir socialinės aplinkos sintetiniais reikalavimais: išeiti iš vaiko struktūros ir eiti į socialinį organizmą“. Mokykla turi būti tinkamai diferencijuota pagal visuomenės, jos kultūros struktūrą ir integruota į šią visuomenę, jos kultūrą visa jos esme (sistema, turiniu, forma), kad mokinys jau mokykloje įaugtų į visuomenę, jos kulūrą, jos gyvenimą, kad jis mokykloje taptų „darnia visumos dalimi“. Kadangi, kaip pabrėžia autorius, „aukštosios vertybės, asmenybės ir visuomenės idealai ir švietimo tikslai nėra vien mokyklos kaip institucijos tikslai, bet tai yra visos valstybės tikslas, švietimas jais turi apimti visą krašto visuomenę“. Vadinasi, ir jaunos kartos mokymas mokykloje negali būti jos ugdymo pradžia ir pabaiga. Mokyklinis mokymas turi rengti mokinius savišvietai, kurią jie pratęs po mokyklos kitose ugdymo institucijose, gyvenime. Profesorius, ypatingai šeimos reikšmę vaiko ugdymui, pasisakė už darželių organizavimą ir vaikų auklėjimą darželiuose. Jis teigia, kad darželiai labiau integruoja vaiką į visuomeninį gyvenimą negu šeima, kuri visada esti uždaresnė ir konservatyvesnė. O darželiai ir mokykla teikia vaikams ir jaunimui grindžiamąjį švietimą ir geriau parengia juos profesiniam švietimui specialiose mokyklose. Jose, kaip teigė J. Laužikas, be profesinio parengimo, jaunimas turi gauti kultūrinio ir dvasinio švietimo.
Suprasdamas žmogaus ugdymo kelią, jo sudėtingumą ir įvairių veiksnių, veikiančių žmogų, sistemą ir kiekvieno veiksnio reikšmę žmogaus ugdymui, profesorius negalėjo apeiti šeimos vaidmens ugdant žmogų. Jis vaikų auklėjimo šeimoje problemoms skyrė daug dėmesio. J. Laužikas visada pabrėždavo, kad žmogus gauna pradžią šeimoje. Čia jis patiria pirmuosius įspūdžius, gauna pirmuosius mokėjimus. Pirmieji įspūdžiai, įpročiai lemia tolesnę asmenybės raidą, žmogaus kelią, jo likimą. Todėl ir ugdymui šeimoje turi būti skiriama daug dėmesio. Labai svarbu pedagogiškai šviesti tėvus. Profesorius tėvams parašė daug straipsnių, kuriuose jis nušvietė svarbiausias vaikų ugdymo šeimoje sritis, ypač pabrėžė protingą tėvų meilę vaikams, gerus vaikų ir tėvų santykius šeimoje, pabrėžė tėvų autoriteto vaidmenį auklėjant vaikus, teigiamų emocijų žadinimo reikšmę. Profesorius rašė: „Visiems gerai žinoma, koks sudėtingas ir painus yra žmogaus vystymosi ir brendimo kelias. Apie 20 metų žmogus intensyviai vystosi ir auga, bręsta, kol iš mažo kūdikio tampa subredęs jaunuolis ar mergina“ . Anot profesoriaus, žmogaus brendimas, jo auklėjimas ypač sėkmingas tada, kai remiamasi teigiamomis vaiko savybėmis, kai iškeliama tai, kas žmoguje yra gera, vertinga. Užtat J. Laužikas vaikų auklėjime į pirmą vietą kelia paskatinimus, nors siūlo naudoti ir bausmes (pats šeimoje vaikų nebausdavo). Profesorius nurodė, kad bausmės „neturi nei pirmauti, nei pasidaryti vaiko veiksmų įvertinimo centru“ . Skatinant ir baudžiant reikia gerai pažinti vaikus, sužinoti amžiaus ir individualias savybes, visuomeninio gyvenimo reikalavimus, aplinkos poveikius vaikui. Vadinasi, vaiko auklėjimas šeimoje taip pat socialiai sąlygotas. Šeimoje vyksta vaiko socializacija.
Galima drąsiai teigti, kad mūsų aptariamas profesorius yra plataus akiračio, didelio proto asmenybė, kurią jaudino švietimo problemos. Iš jo atliktų aibės analitinių darbų negalime sustoti ties mokyklos baigimu, profesijos įgijimu, nes privalome toliau savarankiškai šviestis šalutinėse švietimo įstaigose , nuolat integruojantis į visas ateinančias visuomenines naujoves, kultūrą. Sunku pasakyti, kaip ugdyti ir auklėti vaiką. Iš šalies galima duoti tik bendrus patarimus. Auklėjimas – kūryba. Ir auklėjant vaikus šeimoje, nerodo profesorius, reikia formuoti harmoningą asmenybę. Žmogaus harmonijos pagrindą sudaro 3 svarbiausios asmenybės savybės: protas, jausmai, valia. Protas padeda pažinti pasaulį ir save, jausmai nustato santykį su tikrove, valia lemia žmogaus veiklą bei elgesį. Visas šias savybes svarbu ugdyti vaikams iš pat mažens kaip vientisą sistemą.

Leave a Comment