Rizikos grupių vaikų psichologija

Švietimo koncepcija, (1992). Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą (1995), visi iki 16 metų amžiaus nepilnamečiai turi mokytis. Tačiau ne visi ir sulaukę šio amžiaus vaikai ir paaugliai lanko mokyklas. Dabartinė Lietuvos reforma išsiskiria iš kitų. Visos ankstesnės vykdavo esant daugiau ar mažiau stabiliems ūkiniams bei ekonominiams visuomenės santykiams. Dabar Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, grįžta į Vakarų Europos valstybių tarpą ir iš pagrindų keičia valstybės visuomeninę santvarką.

Mokyklos baimės
Mokyklos baimės

Nauja žmogaus vietos visuomenėje samprata nusako ir naujus ugdymo tikslus: padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą; ugdyti kritiškai mąstanti žmogų, gebantį svarstyti esminius egzistencijos klausimus, spęsti svarbius dalykus ir savarankiškai veikti: ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame ir ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti; brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę; ugdyti demokratišką žmogų, pareigingą Lietuvos valstybės pilietį .
Keičiantis vaiko amžiui, keičiasi ir jo suvokimai dažnai atsiranda emocinių sutrikimų, kurių pagrindas yra nerimas. Tai tokia būsena, kai žmogaus emocinė būklė verčia ji dėl tam tikrų priežasčių jaustis blogai ir neramiai, nes jis nesijaučia saugus.
Šis emocinis sutrikimas neretai priveda prie įvairių psichologinių ligų, kai taip atsitinka reikia specialistų pagalbos, kad pagydyti ir pašalinti šią problemą trukdančią  prisitaikyti prie aplinkos.
Mokyklos fobija nėra apsimetinėjimas, kaip mano daugelis tėvų. Mokyklos fobiją reikėtų skirti nuo sąmoningo mokyklos vengimo. Vengiantys mokyklos vaikai nenori, tingi eiti į mokyklą, blogai mokosi. Mokyklos baimę jaučiantys vaikai mokosi gerai, yra pareigingi.
Mokyklos baimė – nuo mokyklos atsiradimo laikų žinomas fenomenas, veikiamas mokyklos kaip organizacijos veiksnių, mokymosi kaip proceso ypatybių, šeimoje vyraujančių vertybių, švietimo sistemos reikalavimų, visuomenės nuostatų, individo asmeninių savybių. Šis reiškinys fiksuojamas įvairiose šalyse, kultūrose, socialiniuose sluoksniuose, sistemose.
Mokyklos baimė laikoma nepageidautinu, edukacinėse aplinkose netoleruotinu reiškiniu. Ji griauna individo socializaciją, sukelia ateities baimę, agresiją, savižudybes. Šią baimę skatina sąveikos tarp tėvų – vaikų – mokytojų nebuvimas, ne bendradarbiavimo, o konkurencijos prioritetai, perdėti lūkesčiai, išskirtinė orientacija ne į santykius, bet į rezultatą.
Emocinių sutrikimų tipai:
Fobinis nerimas šios baimės būdingos apibrėžtoms situacijoms, pvz., gyvūnų baimė, aukščio, tamsos, uždaros erdvės (klaustrofobija), paaugliams – egzaminų baimė. Vaikai, kuriems pasireiškia klaustrofobija, bijo uždarų durų, negali važiuoti liftu, būti mažose patalpose pasireiškiant tamsos baimei – užmiega tik su šviesa, medikų baimė atsiranda po ligoninės, skausmingų procedūrų, kurios kelia nemalonius prisiminimus ir asocijuojasi su patirtu skausmu. Fobinis objektas ar situacija sukelia nerimą iki panikos, vaikas kiek įmanoma vengia fobinės situacijos norėdamas apsaugoti savo pasaulį nuo nemaloniu patyrimų. Specifinės fobijos paprastai prasideda vaikystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečius vis labiau ir labiau žalodamos vaiko psichiką..
Socialinio nerimo sutrikimas
Svetimų asmenų saugojimasis ir tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai susiduria su naujomis, svetimomis ar socialiai gąsdinančiomis situacijomis. Priešingai, vaikus, kuriems pasireiškia socialinis nerimas, kamuoja nuolatinė ar besikartojanti svetimų asmenų baimė arba jie šių asmenų vengia; gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių.
Šiam sutrikimui atsirasti gali “padėti” vaiko įgimtos temperamento savybės (pvz., uždarumas, nedrąsumas), netektys ankstyvoje vaikystėje, seksualinės, fizinės traumos. Tokie vaikai kalba tyliai, nedrąsiai, greitai parausta, atsisako dalyvauti socialiniuose renginiuose. Kartais nedrąsumas, slopinimas trukdo vaikui mokytis. Socialinės fobijos dažnai prasideda paauglystėje ir koncentruojasi ties baime atsidurti žmonių grupės dėmesio centre, todėl tokių situacijų vengiama.
Socialinės fobijos paprastai susijusios su maža saviverte ir kritikos baime. Jos gali pasireikšti tokiais simptomais: paraudimu, rankų virpėjimu, pykinimu, širdies plakimu, staigiu poreikiu šlapintis. Tokie žmonės kartais vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija.
Vaikų nerimo sutrikimo, fobijų gydymas yra kompleksinis. Į vaiko gydymą įtraukiami tėvai, vaiko bendraamžiai, mokykla. Skiriama individuali terapija, vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendraamžiais, taikomi baimių nujautrinimo metodai, palaikomoji terapija, grupinė terapija. Šeimos terapijos metu tėvai mokomi suprasti vaiko poreikius, nuraminti ir padrąsinti savo vaikus. Sunkesniais baimių, nerimo atvejais kartu su minėtomis terapijomis skiriama vaistų.
Įvairūs vaiko sutrikimai prasideda nuo to, kad laiku nesugebame pastebėti vaiko elgesyje atsirandančios baimės ir nesugebame paaiškinti jam, kad nereikėtų to bijoti, nes tai yra naujas gyvenimo etapas, naujas žingsnis ir nauja patirtis, kurios niekas negali patirti už jį ir rasti reikiamus sprendimus tinkamai vertinti naujovės aspektus. Vaikai eidami į mokykla gali turėti įvairių negalių, dėl kurių jie taip pat nenori eiti į mokyklą, nes jaučiasi nepilnaverčiais pašaipos objektais.
Pati dažniausia priežastis, kodėl vaikas nenori eiti į mokyklą – yra patyčios. Vaikas nenori lankyti mokyklos, nes ten jis yra skriaudžiamas, bauginamas, skaudinamas. Emociškai ir fiziškai mokinys jaučia diskomfortą, būdamas tokioje aplinkoje, tai nenuostabu, kad jis nenori ir vengia šios vietos. Kad ir  kaip būtų gaila, tėvai dažnai nežino kas vyksta vaiko mokyklos aplinkoje. Patyčios dažnai vyksta kai to nemato suaugusieji, o vaikai bijo skųstis, nes mūsų visuomenėje skųstis nemadinga. Papasakojus tėčiui ar mamai dažnai išgirstami patarimai: „Nenusileisk, duok atgal!“ arba: „Tu turbūt pats lindai prie jų“, „Nekreipk dėmesio, užaugsit ir viskas praeis, tai tik vaikiški žaidimai“ . Situacija tampa dar sudėtingesnė, kai skriaudėjai, kurie yra vyresni už auką pagrasina jai sakydami, kad pasiskundus, bus dar blogiau ir jie puls dar aršiau. Tada vaikas kenčia, nežinodamas, kai išsisukti iš tokios situacijos ir neretai priima neteisingus sprendimus. Auka bijo arba gėdijasi ieškoti pagalbos, papasakoti kam nors ir toliau vyksta patyčių procesas, kuris kaskart verčia jaustis tik blogiau. Juk auka dažniausiai pasirenkamas žmogus, kuris yra silpnas , nes stiprus žmogus su stipria asmenybe niekada nepatenka į kitų nemalonę, nes anot jų pritampa prie kompanijos, nes tai vaikas, kuris nebijo garsiai rėkti ar duoti grąžos, o tas, kuris yra jautrus, drovus, tylus, išgyvenantis dėl namuose vykstančių negandų. Tokie vaikai dažnai niekam net neprasitaria, nes jie ne tik patys kenčia, bet jaučia pareigą apsaugoti nuo sunkių išgyvenimų, liūdesio ar baimės ir savo tėvus. Nes mano, kad tai yra jų problema ir, kad tik jie yra kalti dėl tokios situacijos ir,kad tai yra tikra gėda ne tik jiems, bet ir tėvams, kad jų vaikas laikomas nevykėliu.
Yra problema, bet visada yra ir jos sprendimo būdai. Tokiu atveju, reikia kalbėtis su vaiku ir atidžiai jį išklausyti, ypač gerai apie tai kalbėtis prieš vaikui einant miegoti, nes tuomet išryškėja vaiko nerimas ir baimė dėl rytdienos, todėl jis negali užmigti, nerimauja dėl kitos dienos, jis galvoja apie tai kaip jam išgyventi dar vieną siaubo kupiną dieną. Prisiglaudus prie mylinčios mamos ar rūpestingo tėčio, jam lengviau pasitikėti ir atsiverti, pradėti pasakoti savo baimes ir nerimus, bandyti klausti kodėl taip yra ir kokios klaidos tai įtakoja. Neužtenka, nors ir būtina, palinkėti saldžių sapnų ir pasakyti,  kad mylite privaloma, stengtis daryti viską, kad ir neleisti problemai įsisenėti ir įsišaknyti.
Jeigu supratote, kad jūsų vaikas gali būti skriaudžiamas mokyklos aplinkoje pasistenkite taktiškai išsiaiškinti situaciją, papasakokite jam istoriją trečiuoju asmeniu: “Vieną mergaitę klasiokės užgauliojo, pravardžiavo ir liepė niekam to nesakyti…“ Ir tokiu būdu padėkite pavyzdžiais rasti išeitį: „Bet ji išdrįso pasipasakoti tėvams ir …viskas baigėsi.“ Vaikai įsidrąsina ir galop išduoda „paslaptį“.
Nereikia skubėti keisti klasės ar mokyklos reikia dėti kuo daugiau pastangų ir pasistenkite išspręsti problemą. Blogiausiu atveju, klasę ar mokyklą turėtų palikti skriaudikas, o ne nuskriaustasis. Vaikui reikia duoti galimybę susigrąžinti pasitikėjimą savimi, nes pasitikėjimo stoka gali sukelti analogišką situaciją kitoje mokymo įstaigoje. Vaikas privalo stengtis įveikti savo baimes ir atsisakyti aukos vaidmens jūsų pagalbos dėka.
Būtinai aptarkite kartu su vaiku, ką ir kaip toliau daryti. Aptarkite galimybę drauge nueiti pasikalbėti su mokytojais. Gali būti, kad vaikas nenorės kalbėtis su klasės auklėtoja, bet pasitikės kitu mokytoju, eikite pas jį. Negalvokite, kad jūs keliate nemalonumus mokytojams ar bereikalingai eikvojate jų laiką. Jūs galite pasikalbėti ir su mokyklos direktoriumi ar pavaduotoja ir su jais pasitarti , kaip reaguoti į situaciją ir elgtis toliau.
Tėvai turi būti patys geriausi savo vaikų draugai, pagalbininkai, užtarėjai ir psichologai. Bet ne visada tai patys supranta, nes yra pasinėrę į gyvenimo rutiną. Kartais patys brangiausi mamos ir tėčiai ignoruoja problemą užmerkdami akis ir tikisi, jog ji pati ras sprendimą, o tai yra tikrai blogai, nes problemom spręsti reikia racionaliu sprendimu, o ne bėgimo ir atidėjimo to, kas neišvengiama.
Priekabiavimas nesiliauja iš karto. Tam reikia laiko. Padrąsinkite savo vaiką ir toliau papasakokite  Jums apie tai, kas vyksta. Kartais vaikams pakanka, kad suaugęs išklausytų ir suteiktų palaikymą. Ne visada galime išspręsti savo vaikų problemas, bet visada privalome jiems pasakyti, kad suprantame, kaip jiems skaudu, kai iš jų tyčiojasi, juos užgaulioja ar neteisingai su jais elgiasi ir padėkoti, kad jie pasitiki mumis – savo tėvais… Vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų sprendimai, greiti patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus.
Ypatingai svarbu yra patiems suaugusiems pamąstyti apie tai, kad žmonių interesų, įgūdžių, gebėjimų, išvaizdos įvairovė praturtina tarpasmeninius santykius, o ne apsunkina…Ir būtina vaikus nuo mažens mokyti priimti skirtingumą, kaip natūralų ir normalų dalyką.
Domėjimasis vaiku yra ypač svarbus, nuužtenka paklausti prabėgtomis kaip tau sekėsi ir girdėti atsakymą gerai, reikia bendrauti ir plačiai kalbėtis apie prabėgusią dieną ir patirtus tos dienos įspūdžius. Taip pat svarbu stebėti vaiko kūno kalbą ir stengtis įžvelgti psichologinius simptomus, jei vaikui skauda galvą ar pilvą tik rytais ar vakarais, priežastis- ne liga, o mokykla.
Nebijokite papasakoti savo vaikui, kad kažkada ir jūs labai nenoriai eidavote į mokyklą. Pamėginkite prisiminti, kodėl? Svarbu, kad vaikas pasitikėtų jumis ir jaustųsi saugus bendraudamas ir atsiverdamas. Taip pat nereikia vaiko versti per daug sėdėti prie mokslo šakos, kuri jam nesiseka, nes tai skatina baimę ir nerimą. Atvirkščiai vaikus reikia skatinti ir drąsinti pasakojimais ir pavyzdžiais.

Leave a Comment