Pašariniai augalai

Jie sudaro vieną gausiausių Lietuvoje naudingųjų augalų grupių. Dauguma jų auga pievose bei ganyklose, nemažai dirvonuose, miškuose, šlaituose, o keliolika rūšių sukultūrintos ir plačiai auginamos. Pasaulyje priskaičiuojama keletas tūkstančių augalų rūšių, tinkančių gyvulių pašarui. Lietuvoje vien iš aukštesniųjų augalų rūšių tokių būtų apie 100. Rūšių pašarinė vertė labai nevienoda. Ji priklauso nuo morfologinės bei anatominės augalo sandaros, jo cheminių savybių.
Pašarinių augalų vertę lemia angliavandeniai ir baltymai. Pirmieji yra energetinė gyvulių organizmo medžiaga, antrieji būtini produkcijai (pieno gamybai, raumenų prieaugiui ir pan.). Labai svarbu, kad pašaruose būtų tinkamas šių dviejų komponentų santykis, nes trūkstant baltymų bus neefektyviai eikvojamos energetinės medžiagos, mažės gyvulių produktyvumas, o dėl pertekliaus organizme deficitiniai baltymai bus nevisiškai įsisavinami ir dings be naudos.

pašarinis runkelis
pašarinis runkelis

Darniai gyvulių organizmo veiklai būtini ir esantys pašaruose vitaminai, ypač karotinas ir askorbininė rūgštis bei įvairios mineralinės druskos – kalio, kalcio, fosforo, natrio junginiai.
Pagal ūkinę vertę ir sistematinę padėtį pašariniai aukštesnieji augalai skirstomi į 4 stambias grupes: varpinius, ankštinius, viksvinius ir įvairiažolius. Yra tinkančių pašarui ir kitų grupių augalų (dumblių, kerpių) bei grybų, tačiau Lietuvoje jie didelės praktinės reikšmės neturi.
Itin paplitusios ir turtingos rūšių yra varpinės žolės, kurios ganyklose ir pievose dažnai sudaro per 80% visos žolyno masės. Jos turi apie 30% ląstelienos, 40-50% beazočių ekstraktinių medžiagų ir 2-7%  virškinamų baltyminių medžiagų. Tačiau šis santykis per sezoną kinta. Varpinių žolių jis panašus į minėtą ir išsilaiko tik iki žydėjimo pradžios. Vėliau, ypač peržydėjusiuose augaluose, sparčiai daugėja ląstelienos ir mažėja angliavandenių, varpiniai pasidaro sunkiai virškinami ir labai sumažėja jų pašarinė vertė.
Vertingesnis pašaras yra ankštinės žolės, nes jos turi daug (12-19%) virškinamųjų baltymų bei karotino, tačiau jos paplitusios labai ribotai ir joms reikia derlingesnių dirvožemių. Lietuvoje auga apie 45 savaiminės rūšys ankštinių, tinkančių pašarui. Itin daug ir vertingos dobilų rūšys, toliau eina vikiai, liucerna, gargždenis, pelėžirniai ir kitos gentys bei rūšys. Kaip ir varpinių, dalis ankštinių plačiai auginamos, kitos bandomos sukultūrinti.
Menkaverčiai pašariniai augalai yra iš viksvinių, vikšninių šeimų sudarantieji trečią grupę, tačiau jie labai paplitę šlapiose, užliejamose bei užpelkėjusiose pievose, šienaujamuose žemapelkių pakraščiuose, iš dalies ir sausuose šlaituose, miško aikštelėse, kur šienaujama arba ganomi gyvuliai. Kai kurių šios grupės rūšių pašarinė vertė labai nevienoda. Kai kurios viksvų rūšys yra visai neblogas pašaras, jeigu nupjaunamos arba nuganomos pirmoje vasaros pusėje.
Kitoms šeimoms priklausantys pašariniai augalai sudaro įvairiažolių grupę. Jų maistingumas arba pašarinė vertė (pagal baltymų kiekį) gana didelė ir dažniausiai pranoksta varpinių žolių, nes turi daug mineralinių druskų, vitaminų, įvairių eterinių aliejų, tačiau jas gyvuliai nenoriai ėda arba dėl nemalonaus kvapo, kartaus skonio, arba dėl to, jog jos apaugusios dygliais, šiurkščiais plaukeliais ir pan. Bet yra keliolika rūšių, kurios labai tinka pašarui – silosui, žolės miltams gaminti ir pan. Dalis jų pagerina šieną, o nemažai rūšių gyvuliai ėda ganyklose.
Pirmųjų dviejų ir ketvirtos grupės augalai sudaro vertingiausią dalį pašarų, su kuriais gyvuliai gauna visas reikiamas organizmui medžiagas, o natūraliose ganyklose, kur gausu įvairių augalų rūšių, ganomų galvijų pienas esti ska¬nesnis, vitaminingesnis, turi daugiau mineralinių medžiagų.

Leave a Comment