Šiuolaikinės ugdymo sistemos

Dabartinis laikmetis yra žmogaus gyvenimo sričių kaitos, naujų ekonominių, socialinių ir aplinkos įtampų, krizių, iššūkių amžius. Prie šių besikeičiančių sąlygų besitaikant svarbu atkreipti dėmesį į mūsų valstybės švietimą ir dėti visas pastangas, kad piliečiai galėtų įgyti tinkamą išsilavinimą, kuris atitiktų pasaulinį tobulėjimą.

šiuolaikinįs ugdymas
šiuolaikinįs ugdymas

Kintantis požiūris į šalies poreikius ir ateities vizija, atsiskleidžia svarbiausiame strateginiame šio meto valstybės dokumente – Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030”. Ši strategija yra vienas pagrindinių švietimo tikslų šaltinių. Drauge, išsaugant šalies švietimo raidos tvarumą, turi būti remiamasi nuo nepriklausomybės pradžios, tobulinama švietimo paskirties vizija, formuluota švietimo koncepcijose ir švietimą reglamentuojančiuose įstatymuose.
Šalies švietimo sistema kyla ir yra taikomasi prie gyvenimo raidos ir kitų poreikių, kurie verčia daugiau dėmesio skirti modernios tautos tapatybės, savigarbos ir savikliovos ugdymas, pedagoginio darbo prestižo ir kokybės didinimas, prisitaikymas prie sparčios demografinės kaitos (vaikų skaičiaus mažėjimo, visuomenės senėjimo, emigracijos). Vadinasi tradicines švietimo kryptis reikia keisti ir tobulinti, kad galima būtų pasiekti gero rezultato. Tai yra tobulinti naujo technologinio amžiaus sritis, taip pat suteikti galimybes mokytis ir išmoktas kryptis pritaikyti tobulėjančiame pasaulyje, neatsilikti ir taikyti naujus metodus, nauja literatūra integruoti studijų organizavimo būdus į lanksčius, atitinkančius šiuolaikinius mokymosi tikslus.
Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija turėtų padėti apsibrėžti artimiausių
metų švietimo tikslus, aktualiausias veiklos kryptis ir veiksmus.
Visuomenė, kurioje kiekvienas asmuo mokosi visą gyvenimą: nuolat atnaujina savo žinias ir gebėjimus, atsižvelgdamas į kintančias gyvenimo aplinkybes ir ateities iššūkius. Mokymasis yra svarbiausia tokios visuomenės vertybė ir veikla. Mokosi ne tik asmenys, bet ir organizacijos. Mokomasi įvairiomis formomis ir būdais, taigi mokymasis nebesiejamas su konkrečia vieta – jis tampa gyvenimo būdu. Formaliojo švietimo vaidmuo mažėja, nes vis daugiau svarbos įgyja kitos mokymosi formos – neformalusis ir savaiminis mokymasis. Tokioje visuomenėje ugdomas žmogaus nusiteikimas mokytis visą gyvenimą ir gebėjimas mokytis savarankiškai. Svarbiausi besimokančios visuomenės aspektai yra šie: mokymosi vertės pripažinimas, suvokimas, kuo, kaip, kodėl mokymasis praturtina gyvenimą; mokymosi tęstinumas – nuolatinis ar periodiškai tęsiamas mokymasis ir profesinis tobulėjimas, išsilavinimo atnaujinimas, noras mokytis. Šios nustatytos orientavimosi kryptys yra labai svarbios ir, jei dedant pastangas stengsimės tobulėti, tai sukurtas planas pavyks ir visuomenė taps stipri ir motyvuota. Bet svarbu ir tai, kad tam reikia sąlygų, kurios suteiktų galimybę pasinaudoti visomis mokymosi galimybėmis.
Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė.
Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų.
Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Todėl jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis.

Leave a Comment